„Šis atsakė: 'Nenoriu', bet vėliau apsigalvojo“
Jėzaus palyginimas (Mt 21, 28–32) pasakoja apie du brolius, kurių tėvas paprašo padirbėti vynuogyne. Vienas impulsyviai atsisakė, bet po to nuėjo į vynuogyną. Kitas tuoj pat pažadėjo nueiti, tačiau nenuėjo.
„Paklusnumas nėra pasakyti „Taip“ arba „Ne“, tačiau veikti, prižiūrėti vynuogyną, kurti Dievo karalystę. Duodamas šį paprastą pavyzdį Jėzus nori, kad žmonės pakiltų virš išorinio ir rutininio religingumo, realiai nepaliečiančio gyvenimo ir elgsenos“, – sakė popiežius.
Tarp Jėzaus adresatų, praktikavusių tokį fasadinį religingumą, buvo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jėzus juos perspėjo, kad muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už juos pateks į Dievo karalystę.
Žinoma, šis teiginys nereiškia, kad gerai elgiasi tie, kurie, pažeidinėdami Dievo įstatymus ir moralę, kalba: „Tie, kurie eina į bažnyčią, dar blogesni už mus“.
Jėzus nepateikia muitininkų ir prostitučių gyvenimo kaip pavyzdžio, bet kalba apie juos kaip apie „malonės privilegijuotuosius“: Dievas suteikia malonę kiekvienam, kuris jai atsiveria ir atsiverčia. Daug žmonių, girdėdami tokius Jėzaus žodžius, pradėjo atgailauti ir pakeitė gyvenimą. Tarp jų ir pats šv. Matas.
Sekmadienio Evangelijos palyginime pirmasis brolis yra geresnis ne todėl, kad pasakė „Ne“ savo tėvui, bet todėl, kad po „Ne“ atsivertė ir pasakė „Taip“.
Dievas kantrus su mumis: nepavargsta, nenumoja ranka po mūsų „Ne“. Palieka mums laisvę nutolti nuo Jo ir suklysti. Tačiau nekantriai laukia mūsų „Taip“, kad tėviškai apkabintų ir nuramintų beribiu gailestingumu. Dievo kantrybė – nuostabi. Tikėjimas į Dievą kiekvieną dieną reikalauja rinktis gėrį vietoj blogio, tiesą – vietoj melo, meilę artimui – vietoj egoizmo. Kas po nuodėmės patirties atsiverčia ir daro tokius pasirinkimus, tas bus tarp pirmųjų Dangaus karalystėje, kur daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti (žr. Lk 15, 7).
Atsivertimas yra mūsų moralinio užkietėjimo ištyrinimo procesas ir todėl jis niekada nėra beskausmis. Atsivertimo kelyje visada esti ir kryžius. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Askezė ir apsimarinimas, žingsnis po žingsnio leidžiantys gyventi Kalno pamokslo palaiminimų taikoje ir džiaugsme, yra dvasinės pažangos dalis. Šiandienos Evangelija rodo, kaip reikia gyventi krikščionišką gyvenimą, kuris susideda ne iš svajonių ir gražių siekių, bet iš konkrečių įsipareigojimų, kad vis daugiau atsivertume Dievo valiai ir labiau mylėtume brolius.
„Švenčiausioji Mergelė Marija tepadeda mums paklusti Šventosios Dvasios veiksmui. Ji suminkština širdis ir padeda joms atgailauti, kad pasiektų Jėzaus pažadėtą gyvenimą ir išgelbėjimą“, – sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
