Popiežiaus bendroji audiencija. „Mums reikia Elijo dvasios“
Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais audiencijų salėje, popiežius tęsė prieš kelis mėnesius pradėtą katechezių ciklą apie maldą ir šį kartą kalbėjo apie pranašą Eliją, kuris, kaip sakė Pranciškus, „yra vienas įdomiausių Senojo Testamento personažų“. Jis peržengia savo epochos ribas, sutinkame jį ir Evangelijoje: matome jį kartu su Jėzumi atsimainymo metu (plg. Mt 17, 3), Joną Krikštytoją Jėzus prilygina Elijui (plg. Mt 17, 10–13).
Popiežius atkreipė dėmesį, kad Biblijoje Elijo pasirodymą ir pasitraukimą gaubia paslaptingumo šydas: jis ateina iš mažo, niekam nežinomo kaimo, o pasitraukia iš scenos ugnies vežime pakildamas į dangų. Jo istorija neturi nei tikslios pradžios, nei pabaigos. Kadangi Elijas buvo paimtas į dangų, buvo tikima, kad jis vėl pasirodys žemėje prieš Mesijo atėjimą. Taigi buvo laukiama Elijo sugrįžimo.
Šventasis Raštas mums pristato Eliją kaip nepriekaištingo tikėjimo žmogų, sakė Pranciškus. Jau pačiame jo varde, kuris reiškia „Jahvė yra Dievas“, glūdi Elijo misijos paslaptis. Per visą gyvenimą jis buvo sąžiningas žmogus, nesugebantis leistis į kompromisus. Jam teko pakelti išmėginimus ir jis išliko ištikimas. Jis yra pavyzdys visiems tikintiems žmonėms, kurie yra gundomi ir kenčia, tačiau neišsižada idealų, dėl kurių jie yra gimę.
Malda Elijui buvo tarsi gyvybę palaikanti limfa. Dėl to jį taip brangina monastinė tradicija, o kai kurie Dievui pašvęstieji jį laiko savo dvasiniu tėvu. Elijas yra žmogus, ginantis Aukščiausiojo pirmumą. Tačiau jis taip pat turi kovoti su savo silpnybėmis. Sunku pasakyti, kuri patirtis jam padarė daugiau įtakos: ar netikrų pranašų nugalėjimas ant Karmelio kalno (plg. 1 Kar 18, 20–40), ar pasimetimas supratus, kad jis nėra geresnis už savo protėvius (plg. 1 Kar 19, 4). Maldos žmogui savo paties silpnumo jausmas yra brangesnis už išaukštinimo akimirkas, kai atrodo, kad gyvenimas yra pergalių ir sėkmių seka. „Su malda visada taip būna“, – sakė Pranciškus, – „kartais melsdamiesi jaučiame pakylėjimą, entuziazmą, o kartais maldą lydi skausmas, troškulio jausmas, išmėginimai. Tokia yra malda: turime leisti, kad Dievas mus vestų, neišsigąsti sunkumų, taip pat bandymų. Taip jau yra. Apie tokią maldą mums liudija ir kiti Biblijoje, taip pat Naujajame Testamente minimi pašauktieji. Pagalvokime kad ir apie šventuosius Petrą ir Paulių. Toks buvo ir jų gyvenimas – pakylėjimo akimirkos ir pažeminimo, kančios akimirkos.“
Elijas yra kontempliatyvaus ir tuo pat metu aktyvaus gyvenimo žmogus, besirūpinantis savo laiko reikalais, nebijantis smerkti karaliaus ir karalienės po to, kai jie nužudė Nabotą, norėdami pasisavinti jo vynuogyną (plg. 1 Kar 21, 1–24). „Kaip labai mums reikia tokių tikinčiųjų, uolių krikščionių, kurie valdžios pareigas einančių žmonių akivaizdoje drąsiai, kaip Elijas, sakytų: „Taip negalima daryti! Tai žmogžudystė!“. Mums reikia Elijo dvasios“, – sakė Pranciškus.
Elijas mus moko, kad besimeldžiančiųjų gyvenime neturi būti dvilypumo. Vienodai brangus turi būti ir stovėjimas Viešpaties akivaizdoje, ir ėjimas susitikti su broliais, pas kuriuos Viešpats mus siunčia. „Malda – tai ne užsidarymas, ne sielos nugrimavimas. Malda – tai buvimas Dievo akivaizdoje ir tarnavimas broliams, pas kuriuos esame jo siunčiami. Maldos tikrumą patvirtina konkreti meilė artimui. Ir atvirkščiai: tikintieji eina į pasaulį, prieš tai nutilę ir pasimeldę. Kitaip jų veiksmai yra impulsyvūs, be tvarkos, pašėlęs bėgimas be tikslo. Jei tikintieji taip elgiasi, jie padaro daug žalos, nes pirmiausiai nėjo pas Viešpatį, nesimeldė, neprašė supratimo, ką turi daryti.“
Iš Biblijos žinome, kad Elijo tikėjimas palaipsniui brendo, kad melsdamasis jis vis tobulino savo tikėjimą. Elijui einant tikėjimo keliu, Dievo veidas palaipsniui darėsi vis aiškesnis, kol ši patirtis pasiekė viršūnę toje nepaprastoje patirtyje, kai Dievas apsireiškė ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 9–13). Dievas apsireiškė Elijui ne stiprioje audroje, ne žemės drebėjime ar ugnyje, bet „švelnios tylos balse“ (12 eil.). Per šį paprastą ženklą Dievas kalbėjo Elijui, kuris tuo metu buvo užguitas, praradęs ramybę pranašas. Dievas ateina susitikti su pavargusiu žmogumi, manančiu, kad jis visiškai pralaimėjo, ir tuo švelniu dvelksmu, tuo švelnios tylos balsu, nuramina širdį ir sugrąžina ramybę.
„Tokia yra Elijo istorija. Atrodo, kad ji parašyta mums visiems. Būna vakarų, kai jaučiamės niekam nereikalingi ir vieniši. Tačiau kaip tik tada turime atverti savo širdis maldai“, – sakė Pranciškus. „Net jei suklydome, jei bijome ir jaučiame grėsmę, malda grįždami pas Dievą atgausime ramybę. Šito mus moko Elijo pavyzdys.“ (JM / Vatican News)
