Popiežiaus bendroji audiencija. Psalmių malda
Psalmynas yra viena vadinamųjų išminties knygų, nes kalbėdamas apie dialogo su Dievu patirtį mus moko melstis. Į psalmes sudėti visi žmogaus jausmai – džiaugsmai, skausmai, abejonės, viltys, nusivylimai, kurie nuspalvina mūsų gyvenimą. Kaip sakoma katekizme, nors psalmių turinys siejasi su praeities įvykiais, jas gali kartoti kiekvienas žmogus, bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais (plg. Katekizmas 2588). Kartodami psalmes mokomės maldos, sakė Pranciškus. Šventosios Dvasios įkvėpti psalmių žodžiai kiekvieną žmogų moko, kaip melstis Dievui, kaip jam dėkoti, kaip jo šauktis džiaugsmuose ir varguose, kaip gėrėtis jo nuostabiais darbais. Apibendrindami galime sakyti, kad psalmės – tai Dievo žodžiai, kuriuos mes, žmonės, naudojame kalbėdamiesi su juo.
Psalmyne nesutinkame nekonkrečių, abstrakčių žmonių, kurie painioja maldą su estetine patirtimi. Psalmės – tai ne atsisėdus prie rašomojo stalo sukurti tekstai. Psalmės – tai iš gyvenimo, dažnai iš dramatiškos egzistencijos kilę maldavimai. Psalmių žodžius taria žmogus toks, koks jis yra. „Neturime užmiršti“, – pridūrė Pranciškus, – „kad, jei norime, kad mūsų malda būtų tikra, turime melstis tokie, kokie esame. Neturime nugrimuoti savo sielos. Turime sakyti: „Viešpatie, štai aš. Toks, koks esu.“ Turime eiti pas Viešpatį tokie, kokie esame, su savo gražiais bruožais ir su nelabai gražiais, kurių galbūt niekas nemato, bet mes savo viduje apie juos žinome. Psalmėse mes girdime tikrų žmonių, žmonių iš kūno ir kraujo, balsus, girdime maldą žmonių, kurių gyvenimai, kaip visų, buvo kupini problemų, pastangų, netikrumo. Psalmininkas neslepia kančios tikrovės: jis žino, kad ji yra gyvenime. Tačiau psalmėse kančia virsta klausimu.“
Tarp daugelio klausimų yra vienas, kuris tarsi nepaliaujama aimana aidi per visą Psalmyną. Tai klausimas, kurį ir mes dažnai kartojame: „Kaip ilgai, Viešpatie?“, „Kiek dar turėsiu kentėti?“ Kiekvienas skausmas šaukiasi nuraminimo, kiekviena ašara – paguodos, kiekviena žaizda laukia pagijimo, kiekvienas šmeižtas – išteisinimo. „Kiek ilgai, Viešpatie, turėsiu tai kentėti? Išklausyk mane, Viešpatie!“ Kiek kartų mes taip meldėmės?! Kiek kartų šaukėme: „Viešpatie, gana!“ Popiežius sakė, kad šio klausimo kartojimas nereiškia, kad mes turime susitaikyti su skausmu, bet priešingai – byloja apie pagydymo ir išvadavimo troškimą. Žmogaus gyvenimas yra labai trumpas, žmogaus istorija – tai tarsi trumpa akimirka, tačiau besimeldžiantis žmogus žino, kad jis yra Dievui brangus ir kad prasminga šauktis jo pagalbos. „Labai svarbu visada tai atsiminti“, – sakė popiežius. „Mes meldžiamės žinodami, kad esame brangūs Dievo akyse. Šventoji Dvasia mums suteikia malonę, kuri mūsų viduje sužadina supratimą, kad mes esame Dievui brangūs. Ir tai mus skatina melstis.“
Psalmių malda – tai žmogaus šauksmas. Įvairiopas šauksmas, nes gyvenime skausmas įgauna daugybę formų – tai gali būti įvairios patirtys,pradedant liga, neapykanta, karu, persekiojimais, nepasitikėjimu ir baigiant mums skausmingiausia mirties neišvengiamybe. Apie mirtį psalmės kalba kaip apie labiausiai nesuprantamą žmogaus priešą: koks nusikaltimas nusipelno tokios žiaurios bausmės, sunaikinimo ir galo? Besimeldžiantysis prašo Dievo pagalbos ten, kur visos žmogaus pastangos yra bevaisės. Štai kodėl malda veda į išganymą ir yra paties išganymo pradžia.
Šiame pasaulyje kenčia visi – ir kas tiki Dievu, ir kas jį atmeta. Nors skausmo neišvengiamumas apima visą žmoniją, tačiau pati skausmo patirtis visada yra asmeninė. „Visada yra „mano“ ašaros. Daug žmonių verkė ir verkia pasaulyje, tačiau kiekvienas kenčia savo skausmą, lieja savo ašaras“, – sakė Pranciškus. Jis paminėjo, kad šio trečiadienio bendrosios audiencijos pradžioje, prieš įeidamas į audiencijų salę, susitiko su prieš kelias savaites nužudyto jauno kunigo tėvais. Kiek daug jie iškentėjo! Tačiau, kai norime paguosti kenčiantį žmogų, dažnai nerandame tinkamų žodžių. Kodėl? Dėl to, kad ašaros visada yra jo ašaros. „Taip ir su mūsų ašaromis. Ašaros visada yra mano ašaros, skausmas – mano skausmas, ir su šiomis ašaromis, su šiuo skausmu aš kreipiuosi į Viešpatį.“
„Visi žmonių skausmai Dievui yra šventi“, – sakė Pranciškus, cituodamas 56-ąją psalmę: „Tu sužymėjai mano klajones. Supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?“ (Ps 56, 9). Dievui mes nesame svetimi ar skaičiai. Mes esame veidai ir širdys, jis žino visų mūsų vardus. Psalmėse tikintysis randa atsakymą. Jis žino, kad, net jei visų žmonių durys užrakintos, Dievo durys yra atviros. Net jei visas pasaulis smerktų, pas Dievą aš rasiu išsigelbėjimą.“
Kartais besimeldžiant pakanka žinoti, kad Dievas mus girdi. Ne visos problemos išsisprendžia, tačiau, kas meldžiasi, nesijaučia nuviltas. Jis supranta, kad daug šio gyvenimo problemų liks neišspręstos, tačiau vien žinojimas, kad Dievas girdi, padeda pakelti sunkumų naštą.
Blogiausia, kas gali nutikti, – tai kentėti apleistiems, niekieno neatsimenamiems. Nuo to mus gelbėja malda. Dažnai mes nesuprantame Dievo sumanymų, tačiau mūsų šauksmas vis tiek pasiekia Dievo širdį. „Štai ką jums noriu pasakyti“, – pasidalijo Pranciškus, – „kai man būna sunku, aš pagalvoju apie Jėzaus ašaras, apie tas akimirkas, kai jis verkė dėl Jeruzalės arba kai verkė prie Lozoriaus kapo. Dievas verkia dėl manęs. Dievas verkia, kentėdamas kartu su mumis. Kaip sakė vienas krikščionių rašytojas, Dievas tapo žmogumi, kad galėtų verkti. Žinojimas, kad ir skausmo slegiamas Jėzus verkė, mums teikia paguodą ir padeda eiti pirmyn. Jei palaikome ryšį su juo, neišvengiame gyvenime kančios, tačiau prieš mus atsiveria platūs gėrio akiračiai.“ (JM / Vatican News)
