Popiežius Pranciškus: svajoju atvirą ir solidarią Europą
Popiežius pirmiausiai primena, kad Europos vienijimosi procesas prasidėjo kaip atsakas į Europos tautų skaudžiai patirtą susiskaldymą, kilo iš suvokimo, kad kartu ir susivieniję esame stipresni, kad vienybė yra pranašesnė už konfliktus ir kad solidarumas gali būti ta pamatinė vertybė, kuria remdamiesi galime kurti savo istoriją ir tokią savo gyvenimo aplinką, kurioje konfliktai, įtampa ir priešingybės užleistų vietą daugiaformei vienybei. Mūsų laikais, rašo popiežius, matome grįžimo atgal ženklus, vis labiau plinta idėja kliautis tik savo jėgomis. Pasak Pranciškaus, ypač dabartinė pandemijos krizė mums turėtų padėti suprasti, kad turime du pasirinkimus: arba pasiduoti pasitikėjimo tik savimi pagundai, susitaikyti su vis didėjančiu susiskaldymu, arba iš naujo atrasti tą brolybės kelią, kurį siūlė vieningos Europos kūrėjai, pradedant Robertu Schumanu.
Popiežius Pranciškus savo laiške mini 1982 m. Ispanijos Santjago de Kompostela mieste šv. Jono Pauliaus II ištartus žodžius, kurie šiandien skamba kaip niekad anksčiau aktualūs: „Europa, atrask save; būk savimi!“ Šis raginimas labai svarbus, nes visada pokyčių metu kyla pavojus prarasti savo tapatybę, o juo labiau, kai trūksta bendrų vertybių, kuriomis būtų galima grįsti visuomenės gyvenimą.
Šiandien noriu tarti Europai: „Tu, kuri per amžius buvai idealų kūrėja, o dabar imi lėtėti, nesustok, nežiūrėk į savo praeitį kaip į atsiminimų albumą“, – rašo Šventasis Tėvas. „Europa, atrask save! Atrask savo idealus, kurie turi gilias šaknis. Būk savimi! Nebijok savo tūkstantmetės istorijos, kuri yra langas į ateitį, o ne į praeitį. Nebijok tiesos troškimo, kuris nuo antikos laikų Graikijos pasklido po visą pasaulį, iškeldamas giliausius kiekvieno žmogaus klausimus. Nebijok teisingumo troškimo, kuris sukūrė Romos teisę ir laikui bėgant virto pagarba kiekvienam žmogui ir jo teisėms. Nebijok amžinybės troškimo, kuris, praturtintas susitikimu su judėjų ir krikščionių tradicija, atsispindi tavo tikėjimo, meno ir kultūros pavelde.“
Kokią Europos ateitį turime svajoti? Koks yra Europos savitas indėlis? Pasak Pranciškaus, šiandien tikrai nereikia nei susigrąžinti politinės hegemonijos ar siekti vėl būti pasaulio geografiniu centru, nei viską sutelkti į novatoriškų ekonominių ir socialinių problemų sprendimų paieškas. Europos originalumas – tai visų pirma jos išpuoselėta žmogaus ir tikrovės samprata, iniciatyvumas ir solidarumas.
„Svajoju Europą, kuri būtų draugiška žmogui“, – rašo Pranciškus. Europoje tebūna gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, kiekvienas asmuo tebūna branginamas, o ne laikomas preke ar ekonominių išskaičiavimų objektu. Tebūna saugoma žmogaus gyvybė nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos, nes joks žmogus nėra savo ar kitų gyvenimo šeimininkas. Tebūna kuriamos palankios sąlygos visų asmeniniam augimui ir bendrojo gėrio kūrimui, visiems, ypač jaunimui, tebūna sukurtos galimybės įsidarbinti. Būti žmogui draugiška aplinka reiškia skatinti jo išsilavinimą ir kultūrinį tobulėjimą, saugoti pažeidžiamiausius ir silpniausius, ypač pagyvenusius žmones, ligonius ir neįgaliuosius. Būti žmogui draugiška aplinka reiškia ginti jo teises, bet ir priminti pareigas, atsiminti, kad kiekvienas yra pašauktas įnešti savo indėlį į visuomenę, nes pagarbos sau negalima reikalauti be pagarbos kitiems, negalima gauti, jei pats nenori duoti. „Svajoju Europą, kuri būtų šeima ir bendruomenė“, – rašo Pranciškus, pridurdamas, kad skaldyta Europa, susidedanti iš atskirų ir viena nuo kitos nepriklausomų dalių, nesugebės susidoroti su ateities iššūkiais. „Svajoju solidarią ir dosnią Europą, kuri būti svetinga vieta, kurioje kilniausia krikščioniška dorybė meilė nugalėtų visų formų abejingumą ir savanaudiškumą.“
Toliau savo laiške, paskelbtame šiemet minimų sukakčių proga, popiežius linki Europai „sveiko pasaulietiškumo“, kad tai, kas priklauso Dievui, ir tai, kas priklauso ciesoriui, būtų atskirta, bet nesupriešinta. „Konfesionalizmo laikai baigėsi, bet norime, kad liautųsi ir tas sekuliarizmas, kuris uždaro duris kitiems, o ypač Dievui. Akivaizdu, kad kultūra ar politinė sistema, kuri negerbia atsivėrimo transcendencijai, nepakankamai gerbia ir žmogaus asmenį.“
Popiežius primena ir krikščionims tenkančią atsakomybę būti tarsi raugas duonos tešloje, padėti gaivinti Europos sąžinę, įkvėpti procesus, kurie generuoja naują visuomenės dinamizmą. Popiežius ragina krikščionis drąsiai įsipareigoti ir ryžtingai pasiūlyti savo indėlį kiekvienoje srityje, kurioje jie gyvena ir dirba. Pabaigoje popiežius meldžia Europai jos šventųjų globėjų – Benedikto, Kirilo ir Metodijaus, Brigitos, Kotrynos ir Kryžiaus Teresės Benediktos (Editos Stein) – užtarimo. (JM / Vatican News)
