Popiežiaus katechezė: Jėzus moko mus melstis
Jėzus dažnai sėmėsi jėgų iš maldos, sakė Pranciškus. Evangelijose dažnai matome, kaip Jėzus pasitraukia į nuošalią vietą melstis. Nors tai tik užuominos ir apie pačią maldą paprastai kalbama nedaug, tačiau mes aiškiai matome, kad net ir labai daug dėmesio skirdamas vargšams ir ligoniams, Jėzus niekada neužmiršdavo nuoširdaus dialogo su Tėvu. Kuo labiau jis buvo pasinėręs į žmonių reikalus, tuo labiau jautė poreikį atsigauti Trejybės bendrystėje, grįžti pas Tėvą ir Dvasią.
Jėzaus gyvenime yra žmonių akims nematomas slėpinys, kuris yra visko ašis. Jėzaus malda yra slėpininga tikrovė, kurią mes sugebame tik nujausti, bet kuri mums padeda iš teisingos perspektyvos žiūrėti į visą jo misiją. Tomis valandomis Jėzus pasineria į artumą su Tėvu, tai yra į Meilę, kurios trokšta kiekviena siela. Tai matome nuo pat pirmųjų jo viešosios veiklos dienų. Kaip pavyzdį popiežius paminėjo evangelisto Morkaus aprašytą sceną (plg. Mk 1, 35–38). Kafarnaumo miestas paverčiamas „lauko ligonine“: po saulėlydžio gyventojai atveda ligonius pas Jėzų ir jis juos gydo. Tačiau prieš aušrą Jėzus pasitraukia į nuošalią vietą ir meldžiasi. Simonas ir kiti jo ieško ir radę sako: „Visi tavęs ieško!“ Tačiau Jėzus atsako: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Jėzus žiūri į priekį, jis jau mato kitus žmones, kurie laukia Dievo žodžio.
Malda, sakė Pranciškus, yra tarsi vairas, kuris nustato Jėzaus kelionės kursą. Jo misijos etapus diktuoja ne sėkmė, ne kitų pritarimas, ne viliojanti frazė „visi tavęs ieško“. Jėzus nesirenka patogesnio kelio, bet tą, kuriuo eiti jį įkvepia Tėvas, kai Jėzus su juo bendrauja maldoje. Katekizmas teigia: „Melsdamasis Jėzus jau moko mus melstis“ (2607). Jėzaus maldoje matome kai kurias svarbias krikščioniškos maldos savybes.
Visų pirma – tai maldos pirmumas prieš visus kitus reikalus. Malda yra pirmasis dienos troškimas. Meldžiamės iš ryto, kai pabunda pasaulis ir prasideda nauja diena. Malda jai suteikia kvėpavimą. Jei praleidžiame dieną be maldos, ji gali virsti erzinančia ar nuobodžia patirtimi. Viską, kas mums nutiks, priimsime kaip sunkiai pakenčiamą, aklą likimą. Tačiau Jėzus mus moko klausytis, ką Dievas sako, ir su juo susitikti. Tuomet ir mūsų kasdieninės problemos tampa ne kliūtimis, bet paties Dievo raginimu išklausyti ir priimti tuos, kuriuos sutinkame. Šitaip gyvenimo išbandymai virsta tikėjimo ir meilės augimo progomis. Kasdieninė kelionė su visais jos sunkumais tampa pašaukimo vykdymu. Malda turi galią paversti gėriu tai, kas kitaip gyvenime būtų pasmerkimas; malda turi galią atverti naujus horizontus mūsų protui ir išplėsti mūsų širdį.
Malda yra menas, kurio reikia nuolatos atkakliai mokytis, sakė Pranciškus. Kartais maldą mumyse sužadina trumpalaikės emocijos. Tačiau Jėzus mus moko kitokios maldos – ištvermingos, nuolatinės, tokios, kuri tampa gyvenimo įpročiu. Ištverminga malda palaipsniui keičia žmogų, daro atsparesnį sunkumams, padeda gyventi mus mylinčio ir globojančio Dievo malonėje.
Kitas Jėzaus maldos bruožas yra vienatvė. Kas meldžiasi, nebėga iš pasaulio, bet mėgsta pasitraukti į nuošalią vietą. Tyloje jis išgirsta užslopintus balsus, paslėptus troškimus, tiesas, kurių galbūt nenorėjo girdėti. Tačiau svarbiausia, kad tyloje kalba Dievas. Kiekvienam žmogui reikia erdvės, kur jis galėtų puoselėti savo vidinį gyvenimą, kur galėtų suprasti savo veiksmų prasmę. Be vidinio gyvenimo tampame paviršutiniški, išsiblaškę, nerimastingi. Be vidinio gyvenimo mes bėgame nuo realybės, bėgame ir nuo savęs.
Galiausiai Jėzaus malda mums padeda suprasti, kad viskas iš Dievo kyla ir viskas pas jį sugrįžta. Kartais mes, žmonės, manome, kad esame visko šeimininkai, arba priešingai – prarandame bet kokią savivertę. Einame nuo vieno kraštutinumo prie kito. Malda padeda mums surasti teisingą santykį su Dievu, mūsų Tėvu, ir su visa kūrinija. Jėzaus malda taip pat mus moko atsiduoti į Tėvo rankas, kaip Jėzus alyvų darželyje sakyti: „Tėve, jei įmanoma... tačiau tebūnie tavo valia“. Tai atsidavimas į Tėvo rankas. Gera, kai mus, susijaudinusius ar sunerimusius, Šventoji Dvasia perkeičia iš vidaus ir paskatina atsiduoti į Tėvo rankas: „Tėve, tebūnie, kaip tu nori“.
Mieli broliai ir seserys, ragino Pranciškus baigdama katechezę, Evangelijoje atraskime Jėzų Kristų kaip maldos mokytoją ir sekime juo. Tikrai rasime džiaugsmą ir ramybę. (JM / Vatican News)
