Pranciškus: Jėzus mus moko melstis ir su mumis meldžiasi
Trečiadienio katechezėje popiežius priminė tris evangelisto Luko mums perduotus Jėzaus palyginimus, kuriuos, kalbėdamas apie maldą, mini Katalikų Bažnyčios Katekizmas (2613).
Malda pirmiausiai turi būti ištverminga ir atkakli. Turime melstis kaip tas palyginimo veikėjas, kuris, sulaukęs netikėto svečio, eina vidury nakties pas draugą, beldžiasi į jo duris ir prašo duonos. „Ne!“, – atsako draugas. Tačiau besibeldžiančiojo atkaklumas priverčia jį keltis ir duoti duonos (plg. Lk 11, 5–8). Atkaklus prašymas sulaukia atsako. Tačiau Dievas yra nepalyginamai geresnis už mus. Tie, kurie su tikėjimu atkakliai beldžiasi į jo širdies duris, niekada nenusivilia. Dievas visada atsiliepia. Mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia. Tad mūsų malda turi būti ištverminga ir atkakli ne dėl to, kad įtikintume Dievą, bet dėl to, kad ji mumyse žadintų troškimą ir laukimą.
Antrajame katekizme minimame palyginime kalbama apie našlę, kuri kreipiasi į teisėją (Lk 18, 1–8). Palyginimo teisėjas yra korumpuotas, nesąžiningas žmogus, tačiau našlė tokia įkyri, kad jis galiausiai sutinka patenkinti jos prašymą. Šis palyginimas mums padeda suprasti, kad tikėjimas nėra akimirkos reikalas, bet yra drąsus nusiteikimas šauktis Dievo, netgi ginčytis su juo, tuo pat metu nenusileidžiant blogiui ir neteisybei.
Trečiajame palyginime kalbama apie fariziejų ir mokesčių rinkėją, atėjusius į šventyklą melstis (Lk 18, 9–14). Kreipdamasis į Dievą pirmasis giriasi savo nuopelnais; antrasis jaučiasi nevertas net įeiti į šventovę. Dievas neišklauso išdidžiųjų maldos, tačiau tuoj pat atsiliepia, kai jo šaukiasi nuolankieji. Negali būti tikros maldos be nuolankumo, sakė Pranciškus.
Evangelijos mokymas yra aiškus: visada turime melstis, net kai viskas atrodo veltui, kai atrodo, kad Dievas yra kurčias ir nebylus, o mes tik švaistome laiką. Net jei dangus aptemsta, krikščionis nesiliauja melstis. Malda eina kartu su tikėjimu. Pasak popiežiaus, būna dienų, kai ir tikėjimas gali atrodyti kaip iliuzija. Tačiau melstis – reiškia priimti ir tokias nuovargio bei nusivylimo dienas. Daugelis šventųjų išgyveno tikėjimo naktį ir Dievo tylą – kai žmogus beldžiasi, beldžiasi, o Dievas neatsiliepia – tačiau šie šventieji buvo ištvermingi.
Tokiomis tikėjimo naktimis tie, kurie meldžiasi, niekada nebūna vieniši. Jėzus ne tik mus moko maldos, bet kur kas daugiau – jis mus priima į savo maldą, kad galėtume melstis su juo ir per jį. Tai įmanoma su Šventosios Dvasios pagalba. Kaip tik dėl to Evangelija mus ragina melstis Tėvui Jėzaus vardu. Šv. Jonas mini šiuos Viešpaties žodžius: „Ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ (Jn 14, 13). Katekizmas paaiškina, kad „mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus“ (2614). Tai, pasak popiežiaus, mūsų maldai suteikia sparnus.
Kaip gi neprisiminti pasitikėjimo kupinų 91 psalmės žodžių: „Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs – po jo sparnais rasi prieglaudą, jo ištikimybė yra dengiantis skydas. Nereikės tau bijoti nakties klaiko nei strėlės, iššautos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, čaižančios vidudienį“ (4–6). Šie nuostabūs žodžiai pildosi, kai meldžiamės kartu su Jėzumi, sakė popiežius. „Be Jėzaus mūsų malda būtų tik nesėkmei pasmerktos žmogaus pastangos. Tačiau jis prisiėmė kiekvieną šauksmą, kiekvieną dejonę, kiekvieną džiūgavimą, kiekvieną maldavimą, kiekvieną žmogaus maldą. Neužmirškime ir Šventosios Dvasios. Šventoji Dvasia meldžiasi mumyse. Tai ji mus skatina melstis, veda pas Jėzų. Ji yra Dovana. Tai dovana, kurią Tėvas ir Sūnus mums davė, kad eitume pirmyn, trokštume susitikimo su Dievu. Kai meldžiamės, Šventoji Dvasia meldžiasi mūsų širdyse.“ (JM / Vatican News)
