Popiežiaus katechezė. Laiminimo malda
Biblijos pasakojime apie pasaulio sukūrimą Dievas palaimina gyvūnus, palaimina vyrą ir moterį, galiausiai palaimina šabą, poilsio ir gėrėjimosi kūrinija dieną. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose nuolat kartojami palaiminimai. Palaiminimas turi ypatingą jėgą, kuri lydi jį gavusį asmenį per visą gyvenimą, nuteikia žmogaus širdį leisti, kad Dievas ją atnaujintų.
Laiminti – tai linkėti gero, sakė popiežius. Kurdamas pasaulį Dievas matė, kad kiekvienas jo kūrinys buvo geras, o sukūręs žmogų ir apžvelgęs visą kūriniją, jis pasakė, kad visa tai buvo „labai gera“ (Pr 1, 31). Netrukus visas kūriniams Dievo suteiktas grožis ims keistis, taip pat ir žmogus pradės išsigimti, taps būtybe, mokančia skleisti blogį ir mirtį pasaulyje, tačiau niekas niekada negalės ištrinti to pirmojo, paties Dievo įspausto gėrio ženklo. Dievo palaiminimas yra pasaulio viltis. Dievas ir toliau mus myli, ir toliau mums linki gero.
Didysis Dievo palaiminimas yra Jėzus Kristus. Tai jis yra amžinasis Žodis, kuriuo Tėvas mus palaimino, – Žodis, kuris tapo Kūnu ir buvo už mus paaukotas ant kryžiaus. Šv. Paulius skelbia: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 3–6). Nėra tokios nuodėmės, sakė popiežius, kuri galėtų visiškai ištrinti kiekviename iš mūsų esantį Kristaus paveikslą. Jis gali būti mumyse pažeistas, bet niekas negali atimti iš mūsų Dievo gailestingumo. Nusidėjėlis gali ilgai klaidžioti klystkeliais, tačiau Dievas yra kantrus ir laukia, tikėdamasis, kad galų gale žmogaus širdis atsivers ir pasikeis. Dievas yra kaip geras tėvas ir kaip gera motina – niekada nenustoja mylėti savo vaiko, kad ir kaip labai jis klystų.
Pasak Pranciškaus, Biblijos palaiminimų žodžiai įgauna ypatingai stiprų skambesį, kai jie skaitomi kalėjime ar pataisos bendruomenėje, kai juos girdi žmonės, kuriems sakoma, kad, nepaisant jų rimtų paklydimų, Dievas ir toliau juos myli ir laimina. Net jei gyvenime suklydusį žmogų apleido artimieji, net jei nuo jų nusigręžė giminaičiai, jis ir toliau yra Dievo vaikas. Kartais įvyksta stebuklas, šitie žmonės atgimsta. Tai įvyksta todėl, kad Dievo malonė perkeičia žmogaus gyvenimą. Dievas mus priima tokius, kokie esame, bet niekada mūsų nepalieka tokių, kokie buvome. Popiežius paminėjo ir Jėzaus susitikimą su Zachiejumi (plg. Lk 19, 1–10). Visi matė jame blogį, bet Jėzus matė gėrio kibirkštėlę. Susitikimas su Jėzumi pirmiausia pakeitė Zachiejaus širdį, o paskui – ir visą gyvenimą. Žmonių pasmerktuosiuose ir atstumtuosiuose Jėzus matė jiems suteiktą neišdildomą Tėvo palaiminimą.
Į Dievo mums teikiamą palaiminimą mes atsakome laiminimu, atsakome šlovinimu, adoracija ir padėka. Katekizmas sako: „Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis“ (2626). Malda yra džiaugsmas ir dėkingumas. Dievas nelaukia, kol mes atsiversime, kad pradėtų mus mylėti. Jis tai daro daug anksčiau, kai mes dar esame nuodėmėje.
Mes negalime tik šlovinti Dievo, kuris mus laimina, bet turime laiminti viską, ką jis sukūrė, laiminti visus žmones, mūsų brolius ir seseris, laiminti pasaulį. Būti laiminamiems ir laiminti kitus – čia glūdi krikščioniškojo romumo esmė, sakė Pranciškus. Jei visi tai sugebėtume, nebūtų pasaulyje karų. Pasauliui reikia palaiminimo. Mes galime suteikti palaiminimą ir gauti palaiminimą. Šią tiesą teišgirsta tie, kurie yra įpratę keikti, kurių širdyse – blogio linkėjimas, o lūpose – keiksmai. Pagalvokime ir apie save: gal ir aš kitiems linkiu bloga? Prašykime Viešpaties malonės pasikeisti, nes juk visų mūsų širdys buvo palaimintos ir iš palaimintų širdžių negali sklisti blogis. Viešpats mus teišmoko ne keikti, bet visada laiminti. (JM / Vatican News)
