„Jei susitaikytume su neteisybe, atmestume Kalėdų džiaugsmą ir viltį.“

Kalėdų „Urbi et orbi“

Brangieji broliai ir seserys, linksmų Kalėdų!

Norėčiau visiems perduoti žinią, kurią šią šventą dieną Bažnyčia skelbia pranašo Izaijo žodžiais: „Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas“ (Iz 9, 5).

Gimė kūdikis. Gimimas visada yra vilties šaltinis, naujo gyvenimo pradžia, ateities pažadas. Šis kūdikis, Jėzus, „gimė mums“. Jo gimimas nepaiso jokių sienų, privilegijų ar išimčių. Kūdikis, kurį Mergelė Marija pagimdė Betliejuje, gimė visiems: jis yra sūnus, kurį Dievas padovanojo visai žmonių šeimai.

Šio vaikelio dėka visi galime kreiptis į Dievą, vadindami jį tėvu, tėčiu. Jėzus yra Viengimis; niekas kitas nepažįsta Tėvo, tik jis vienas. Jis atėjo į pasaulį būtent tam, kad parodytų mums dangiškojo Tėvo veidą. Šio kūdikio dėka mes visi galime vadintis ir būti tikrais broliais ir seserimis. Gyvename skirtinguose žemynuose, skiriasi mūsų kalbos ir kultūros, skiriasi tapatybės, tačiau visi esame broliai ir seserys.

Šią istorinę akimirką, paženklintą ekologinės krizės ir rimtų ekonominių ir socialinių sunkumų, kuriuos dar labiau sustiprino koronaviruso pandemija, mums labiau negu bet kada reikia brolystės. Dievas mums ją siūlo dovanodamas savo Sūnų Jėzų. Jis mums dovanoja ne gražius žodžius apie brolystę, ne abstrakčius idealus ar nekonkrečius jausmus... Ne. Jis mums dovanoja brolystę, pagrįstą tikra meile, sugebančia susitikti su kitu, kuris skiriasi nuo manęs, dalytis jo kančia, prisiartinti, pasirūpinti juo, nors jis ir nėra mano šeimos narys, tautietis, tos pačios religijos išpažinėjas. Nors jis skiriasi nuo manęs, bet yra mano brolis, mano sesuo. Tai galioja ir santykiams tarp tautų ir valstybių.

Per Kalėdas džiaugiamės į pasaulį ateinančio Kristaus šviesa. Jis ateina pas visus, ne tik pas kai kuriuos. Šiandien, dėl pandemijos tamsiais ir neaiškiais laikais, matome daug vilties prošvaisčių, tokių, kaip vakcinų išradimas. Tačiau, kad šios prošvaistės teiktų viltį visam pasauliui, jos turi būti prieinamos visiems. Negalime leisti, kad uždari nacionalizmai mums neleistų gyventi kaip tikra žmonijos šeima. Negalime leisti, kad radikalaus individualizmo virusas nugalėtų ir padarytų mus abejingus kitų brolių ir seserų kančioms. Negaliu kelti savęs paties pirmiau kitų. Negalime rinkos dėsnių ir patentų taisyklių kelti aukščiau meilės ir žmonijos sveikatos. Prašau visus valstybių vadovus, įmones,  tarptautines organizacijas bendradarbiauti, o ne konkuruoti, siekti, kad vakcinos būtų prieinamos visiems, ypač pažeidžiamiausiems ir silpniausiems planetos gyventojams. Pirmoje vietoje turi būti pažeidžiamiausieji ir silpniausieji.

Betliejaus kūdikis tepadeda mums būti atviriems, dosniems ir geranoriškiems visų pirma pažeidžiamiausiems žmonėms, ligoniams ir tiems, kurie neteko darbo arba turi rimtų sunkumų dėl ekonominių pandemijos padarinių, taip pat moterims, kurios per šiuos izoliacijos mėnesius patyrė smurtą namuose.

Susidurdami su iššūkiu, kuris nepaiso sienų, ir mes negalime statyti jokių užtvarų. Visi plaukiame ta pačia valtimi. Kiekvienas žmogus yra mano brolis ir sesuo. Kiekviename matau atsispindintį Dievo veidą, o kenčiančiuose – Viešpatį, kuris prašo mano pagalbos. Matau jį sergančiajame, vargstančiajame, bedarbyje, atstumtajame, migrante ir pabėgėlyje.

Šią dieną, kai Dievo Žodis tapo kūdikiu, nukreipkime žvilgsnį į daugybę vaikų visame pasaulyje, ypač Sirijoje, Irake ir Jemene, kurie vis dar moka didelę karo kainą. Jų veidai tesupurto geros valios žmonių sąžines, kad būtų sprendžiamos konfliktų priežastys ir drąsiai kuriama taiki ateitis. Šiandien pats tinkamiausiai laikas siekti sumažinti įtampą Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros rytų krante.

Vaikelis Jėzus tepagydo mylimos sirų tautos žaizdas. Jau dešimt metų ją kankina karas, o dabar jo pasekmes dar labiau apsunkino pandemija. Tepaguodžia Irako gyventojus ir visus, kurie siekia susitaikinimo, ypač jazidus, kurie labai nukentėjo paskutiniaisiais karo metais. Tesuteikia taiką Libijai ir tepadaro, kad dabartinis naujas derybų etapas galutinai užbaigų priešiškumą šalyje.

Betliejaus kūdikis teapdovanoja brolyste kraštą, kuriame jis gimė. Tegu izraeliečiai ir palestiniečiai, atkūrę abipusį pasitikėjimą, siekia teisingos ir tvarios taikos, palaikydami tiesioginį dialogą, sugebantį įveikti smurtą ir nuoskaudas, liudydami pasauliui brolystės grožį.

Tegul Kalėdų vakarą nušvietusi žvaigždė veda ir skatina libaniečių tautą, kad, slegiami dabartinių sunkumų, sulauktų tarptautinės bendruomenės pagalbos ir neprarastų vilties. Tegul Taikos kunigaikštis padeda atsakingiesiems už šalies gyvenimą atsisakyti savo dalinių interesų ir įsipareigoti rimtai, sąžiningai ir skaidriai siekti, kad Libanas eitų reformų keliu, kad ir toliau kitiems duotų laisvės bei taikaus sambūvio pavyzdį.

Aukščiausiojo Sūnus tepalaiko tarptautinės bendruomenės ir susijusių šalių įsipareigojimą tęsti paliaubas Kalnų Karabache, taip pat rytiniuose Ukrainos regionuose ir puoselėti dialogą, kuris yra vienintelis kelias, vedantis į taiką ir susitaikinimą.

Dieviškasis vaikelis tepalengvina Burkina Faso, Malio ir Nigerio gyventojų kančias. Šias šalis ištiko rimta humanitarinė krizė, dėl kurios kaltas ekstremizmas ir ginkluoti konfliktai, taip pat pandemija ir kitos stichinės nelaimės. Tesustabdo smurtą Etiopijoje, kur dėl susirėmimų daug žmonių yra priversti bėgti; tesuteikia paguodą Mozambiko šiaurėje esančio Cabo Delgado regiono gyventojams, kenčiantiems nuo tarptautinio terorizmo; teskatina Pietų Sudano, Nigerijos ir Kamerūno lyderius toliau eiti brolybės ir dialogo keliu.

Tegul amžinasis Tėvo Žodis būna vilties šaltinis Amerikos žemynui, labai nukentėjusiam nuo koronaviruso, pagilinusio daugybę jį slegiančių kančių, kurias dažnai paaštrina korupcijos ir prekybos narkotikais pasekmės. Tepadeda Tėvo Žodis įveikti neseniai Čilėje kilusią socialinę įtampą ir nutraukti Venesuelos žmonių kančias.

Dangaus Karalius tegloboja gamtos katastrofų kamuojamus žmones Pietryčių Azijoje, ypač Filipinuose ir Vietname, kur smarkios audros sukėlė potvynius ir padarė daug nuostolių, žuvo daug žmonių, padaryta daug žalos aplinkai ir ekonomikai. Galvodamas apie Aziją negaliu pamiršti rohinjų tautos: varge gimęs Jėzus tesuteikia viltį kenčiantiesiems.

Brangieji broliai ir seserys,

„Mums kūdikis gimė“ (Iz 9, 5). Jis atėjo mūsų gelbėti! Jis mums skelbia, kad skausmas ir blogis netars paskutinio žodžio. Jei susitaikytume su smurtu ir neteisybe, atmestume Kalėdų džiaugsmą ir viltį.

Šią šventės dieną ypatingai kreipiuosi į tuos, kurie nepasiduoda nepalankioms aplinkybėms, bet stengiasi nešti viltį, paguodą ir pagalbą kenčiantiesiems, palydi vienišuosius.

Jėzus gimė skurde, tačiau apgaubtas Mergelės Marijos ir šventojo Juozapo meilės. Gimdamas kūne, Dievo Sūnus padarė šventą šeimos meilę. Šią akimirką galvoju apie šeimas: apie tas, kurios šiandien išskirtos, apie žmones, priverstus būti namuose. Visiems Kalėdos tebūna proga iš naujo atrasti šeimą kaip gyvenimo ir tikėjimo lopšį, kaip svetingos meilės, dialogo, atleidimo, broliško solidarumo ir dalijamo džiaugsmo vietą, kaip taikos šaltinį visai žmonijai.

Linksmų Kalėdų visiems!