Popiežiaus žinia Pasaulinės taikos dienos proga: rūpinimosi kultūra – taikos kelias

Popiežius pažymi, jog 2020 metus pasauliniu mastu ypatingai paveikė COVID-19 sukelta sveikatos krizė, kuri padarė įtaką kitoms tarpusavyje susijusioms krizėms ir jas apsunkino – klimato, aprūpinimo maistu, ekonomikos, migracijos. Jis prisimena tuos, kurių gyvenimai buvo labiausiai paliesti: pirmiausia tuos, kurie prarado šeimos narį ar artimą žmogų, taip pat tuos, kurie neteko darbo. Popiežius dar kartą dėkoja medikams, slaugams, savanoriams, kapelionams, mokslininkams ir kitiems, kurie darė ką galėjo, kad padėtų ligoniams, silpniesiems, pažeidžiamiesiems.

Deja, greta artimo meilės ir solidarumo liudijimų matome naujas rasizmo, uždaro nacionalizmo, ksenofobijos apraiškas, naujus karų ir konfliktų židinius. „Šie ir kiti įvykiai, lydėję žmonijos kelią praėjusiais metais, mus moko kaip svarbu, kuriant brolybės ryšiais paremtą visuomenę, rūpintis vienas kitu ir kūrinija. Todėl pasirinkau tokią šios žinios temą: „Rūpinimosi kultūra kaip taikos kelias“, – rašo popiežius Pranciškus.

Kūrėjo visiems suteiktas pašaukimas

Šią temą Šventasis Tėvas argumentuoja ir plėtoja žydų-krikščionių religine tradicija: Biblija, žydų ir krikščionių bendruomenėse išvystytais minties ir gyvenimo principais. Šie principai yra vertingi ne vien patiems tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms, kurie neabejingi vargšo skundui, kūrinijos apsaugai, visų gėriui.

Anot Pranciškaus, Pradžios knyga leidžia suprasti, kad žmogaus pašaukimas rūpintis kyla iš paties Kūrėjo. Kūrėjas patikėjo žmogui žemę: ne vien ja dirbti ir naudotis jos vaisiais, bet ir išsaugoti jos vaisingumą ateičiai. Dievas taip pat trokšta, kad žmogus rūpintųsi žmogumi, brolis broliu. Simboliniuose bibliniuose pasakojimuose pats Kūrėjas teikia rūpinimosi žmogumi pavyzdį ir patvirtina neištrinamą asmens, sukurto pagal savo panašumą, orumą.

Pranciškus primena, kad šabo ir jubiliejinių metų įsteigimo pagrindas yra būtent rūpinimasis. Šabo diena buvo ne vien Dievui, bet ir vargšui bei socialinei darnai skirtas laikas. Jubiliejiniai metai teikė atvangą žemei, laisvę vergams ir skolininkams. Verta paminėti pranašų tradiciją, kuri pabrėžia, jog Dievas girdi vargšo skundą ir jog žmonių bendruomenė vertinama pagal tai, kaip ji elgiasi su silpniausiais savo nariais.

Jėzaus mokinių misija

„Jėzaus gyvenimas ir tarnystė yra Tėvo meilės žmonijai apreiškimo viršūnė“, – rašo popiežius. Evangelijose daugybę kartų matome, jog visokeriopas rūpinimasis žmogumi buvo Jėzaus misijos šerdyje. Jis gydo, atleidžia, išlaisvina, dovanoja naują gyvenimą. Galiausiai, savo gyvybės ant kryžiaus atidavimo kaina išlaisvina mus iš mirties ir nuodėmės vergovės, atveria ir kiekvienam siūlo meilės kelią.

Gailestingumo darbai sielai ir kūnui yra pirmųjų Jėzaus mokinių, pirmosios bažnytinės bendruomenės, tarnystės artimui branduolys. Jie viskuo dalijosi, kad niekam nieko netrūktų, kad visi – našlaičiai, vargšai, seneliai krikščionių bendruomenėje surastų svetingus namus. Vėliau, kai dalies krikščionių dosnumas sumenko, didieji krikščionių autoriai, tokie kaip Ambraziejus, stengėsi jį priminti. Dar vėlesniais amžiais, kai krikščioniškas tikėjimas pradėjo formuoti ir įkvėpti visą visuomenę, buvo steigiamos ligoninės, namai vargšams, našlaičiams.

Bažnyčios socialinio mokymo širdis

Popiežius Pranciškus tęsia, jog pirmosios bendruomenės tarnavimo artimui pareiga, praturtinta Bažnyčios Tėvų mintimi, amžių eigoje pratęsta ir išplėsta darbščių ir šventų tikėjimo liudytojų, tapo pulsuojančia Bažnyčios socialinės doktrinos širdimi. Ši doktrina yra vertingas principų, kriterijų ir gairių paveldas visų pažiūrų geros valios žmonėms. Pranciškus išvardijo kelis tokius principus.

Visų pirma, rūpestis asmens orumu ir jo teisėmis. Asmens sąvoka ir samprata, gimusi bei subrendusi krikščionybės viduje, padeda siekti pažangos, kuri būtų iš tiesų žmogiška. Kai sakoma asmuo, tai visada reiškia santykį, o ne individualizmą, įtraukimą, o ne atskirtį, unikalų ir neatimamą orumą, o ne išnaudojimą. Asmuo niekada nėra priemonė, jo vertė nėra vien jo nauda, jis gyvena su kitais asmenimis, kurie tokie pat orūs. Toks orumas grindžia pareigą ir atsakomybę vargšų ir atstumtųjų, esančiu arti ar toli, atžvilgiu.

Bažnyčios socialinė doktrina ragina rūpintis bendruoju gėriu. Socialinis, politinis, ekonominis gyvenimas turi tarnauti bendrajam gėriui: sąlygų visumai, kuri leidžia kartu ir pavieniui pasiekti tikrąjį išsivystymą. Mūsų pastangos ir planai turi atsižvelgti į tai, kokias pasekmes sukels dabarčiai ir ateities kartoms.

Solidarumas yra dar viena rūpinimosi forma ir dar viena Bažnyčios socialinės doktrinos sritis. Galvoje turimas ne abstraktus jausmas, bet tvirtas ir ryžtingas pasiryžimas konkrečiai prisidėti prie bendrojo gėrio, prie visų gėrio, pripažįstant, jog visi esame atsakingi vienas už kitą.

„Kompasas“ visuomenės institucijų vadovams

Galiausiai rūpinimasis kūrinija, suprantant, jog tokio rūpinimosi negalima atskirti nuo teisingumo ir taikos siekimo. Ši tema yra enciklikos „Laudato si’“ centre. „Kai dominuoja išmetimo kultūra, kai nelygybė auga tarp tautų ir jų viduje, norėčiau pakviesti tarptautinių organizacijų ir vyriausybių, ekonominio ir mokslinio, socialinės komunikacijos ir ugdymo institucijų vadovus paimti į rankas išvardytų principų kompasą, kad globalizacijos procesui būtų suteikta bendra kryptis, iš tiesų žmogiška kryptis“, – rašo popiežius Pranciškus. Tą patį kompasą į rankas paimti jis kviečia visus, nepamiršdamas paminėti ir pabrėžti moterų vaidmens.

Tuo tarpu daugelyje regionų ir bendruomenių jau net nebeatsimenama to laiko, kada gyventa taikiai ir saugiai. Nesaugumo įkaitais tapo ištisi miestai, kurių gyventojai turi nuolatos baimintis išpuolių, apšaudymų, bombardavimų. Suaugusieji negali dirbti, vaikai negali mokytis, daugelis trokšta bėgti, o už nugaros palieka ne vien namus, bet ir šeimos istoriją bei kultūrines šaknis.

„Konflikto priežasčių yra daug, tačiau rezultatas visada toks pat: destrukcija ir humanitarinė krizė. Turime sustoti ir paklausti: kodėl konfliktas pasaulyje tapo normaliu dalyku? Bet ypač – kaip atversti širdį ir pakeisti mūsų mąstyseną, kad iš tiesų ieškotume solidarios ir broliškos taikos?“ Pranciškus primena, kiek daug resursų yra skiriama ginklavimuisi, ypač branduoliniui, ir kiek trūksta kovai su skurdu, su klimato pokyčiais, sveikatos apsaugos užtikrinimui, kaip pasimatė dabartinės pandemijos metu. Koks būtų drąsus sprendimas  ginklams ir karybai skirtas išlaidas atiduoti pasauliniam fondui, kad būtų įveiktas badas ir būtų prisidėta prie skurdžiausių valstybių vystymosi.

Reikia ugdyti rūpinimosi kultūrą

Taikos kultūra yra susijusi su ugdymo procesu ir čia, dar kartą, labai praverčia minėtas socialinių principų kompasas. Rūpinimosi ugdymas prasideda šeimoje, prigimtiniame ir pamatiniame visuomenės branduolyje, kuriame išmokstama gyventi santykyje su kitu ir gerbiant vienas kitą. Tačiau reikia užtikrinti sąlygas, kurios leistų šeimoms vykdyti tokį gyvybinį uždavinį. Taip pat mokykla ir universitetas, kai kuriais atvejais, socialinės komunikacijos subjektai, bendradarbiaudami su šeimomis, turi perteikti vertybių sistemą, pripažįstančią kiekvieno asmens orumą. Ugdymas yra teisingesnės ir solidaresnės visuomenės pagrindas. Perteikiant solidarumo, pagarbos skirtumams, svetingumo ir rūpinimosi stokojančiaisiais vertybes nepamainomą vaidmenį gali atlikti religijos ir religiniai lyderiai. „Rūpinimosi kultūra (...) yra privilegijuotas būdas kurti taiką“, – paskutiniame žinios 54 Pasaulinei taikos dienai skyrelyje reziumuoja popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)