Popiežius antrosios Kalėdų dienos vidudienį: į blogį atsakykime gerumu
Vakar Evangelija kalbėjo apie Jėzų kaip tikrąją šviesą, atėjusią į pasaulį, šviesą, kuri „spindi tamsoje“ ir „tamsa jos neužgožia“ (plg. Jn 1, 5. 9). Šiandien matome tamsoje spindintį Jėzaus liudytoją šv. Steponą, sakė popiežius. Steponas buvo melagingai apkaltintas ir žiauriai užmėtytas akmenimis, tačiau neapykantos tamsoje jame suspindo Jėzaus šviesa, jis meldėsi už savo žudikus ir jiems atleido. Steponas yra pirmasis kankinys, tai yra liudytojas, pirmasis iš daugybės brolių ir seserų, kurie ir toliau skleidžia šviesą tamsoje. Jie yra žmonės, kurie į blogį atsiliepia gerumu, nepasiduoda smurtui ir melui, bet švelnia meile priešinasi neapykantai. Šie liudytojai pasaulio naktyje įžiebia Dievo aušrą.
Ką turime daryti, kad taptume liudytojais? Turime sekti Jėzų, sakė popiežius. Tai kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas krikščionis, – visi turime eiti paskui Jėzui. Šv. Steponas duoda mums pavyzdį. Jėzus atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama (plg. Mk 10, 45). Ir Steponas gyveno tam, kad tarnautų. Jis buvo diakonas, tai yra tas, kuris patarnauja vargstantiesiems (plg. Apd 6, 2). Jis kiekvieną dieną stengėsi sekti Jėzaus pavyzdžiu ir ypač jo gyvenimo pabaiga buvo tikras sekimo Jėzumi liudijimas: jis, kaip Jėzus, buvo suimtas, pasmerktas ir nužudytas už miesto ribų. Jis, kaip Jėzus, meldėsi ir atleido savo žudikams, sakydamas: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).
Tačiau galėtų kilti klausimas: ar tikrai šie gerumo liudijimai reikalingi, jei pasaulyje vis tiek siaučia nedorybės? Kokia nauda iš maldos ir atleidimo? Ar jų reikia tik tam, kad duotume gerą pavyzdį? Popiežius atkreipė dėmesį į vieną pasakojimo apie Stepono kankinystę detalę: tarp tų, už kuriuos meldėsi Steponas ir kuriems jis atleido, buvo jaunas vyras, vardu Saulius (plg. Apd 7, 58). Jis pritarė Stepono nužudymui, tačiau netrukus Dievo malonės dėka Saulius atsivertė ir tapo Pauliumi – didžiausiu misionieriumi visoje istorijoje. Paulius gimė iš Dievo malonės, bet ir Stepono atleidimo dėka. Čia ir glūdi jo atsivertimo paslaptis. Tai ir yra įrodymas, kad meilės gestai, net ir maži, paslėpti, keičia istoriją. Dievas nulemia istorijos kryptį, naudodamasis nuolankia drąsa tų, kurie meldžiasi, myli ir atleidžia.
Tai galioja ir mums. Viešpats nori, kad savo įprastais kasdieniais darbais mes paverstume istoriją didinga veikla. Šeimoje, darbe, visur, kur gyvename, esame pašaukti būti Jėzaus liudytojais, kurie šypsosi kitiems, bėga nuo plepalų ir apkalbų. Kai pamatome kažką negero, ne kritikuokime, apkalbėkime ir skųskimės, bet melskimės už tuos, kurie galbūt suklydo, melskimės už tuos, kuriuos prislėgė sunkumai. Kai namuose kyla ginčas, nesistenkime tarti paskutinio žodžio, nusileiskime, kiekvieną kartą stenkimės pradėti iš naujo, atleiskime tiems, kurie mus įžeidė. Šventasis Steponas į su neapykanta sviedžiamus akmenis atsakė atleidimo žodžiais. Ir tai pakeitė istoriją. Mes irgi kiekvieną dieną galime pakeisti blogį į gera, sakė popiežius ir pacitavo kai kuriuose kraštuose naudojamą posakį: „Daryk kaip palmė: į ją svaidoma akmenimis, o iš jos krenta datulės“.
Šiandien melskimės už tuos, kurie kenčia dėl Jėzaus vardo ir kurių, deja, yra daug, sakė popiežius baigdamas kankinio Stepono šventės katechezę. Mergelei Marijai patikėkime šiuos mūsų brolius ir seseris, kurie į priespaudą atsako švelnumu, kaip tikri Jėzaus liudytojai gerumu nugali blogį. (JM / Vatican News)
