Sekmadienio vidudienio malda. Adventas ir džiaugsmas
Jis priminė, kad III advento sekmadienio liturgija ir skaitiniai ragina nusitekti džiugiai. „Visuomet džiaukitės“, – rašo apaštalas Paulius tesalonikiečiams (1 Tes 5, 16). „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“, – primena filipiečiams. Kodėl? Nes „Viešpats yra arti“ (Fil 4, 4–5). „Kuo Viešpats arčiau mūsų, tuo labiau mums džiugu, kuo Jis toliau, tuo labiau esame liūdni“, – sakė popiežius Pranciškus. Tai turi būti mūsų gyvenimo taisyklė. Pasak Pranciškaus, neturime atrodyti taip, tarsi nuolatos gedėtume. Kristus mus išgelbėjo, išlaisvino – tai iš tiesų suprantame, džiaugiamės.
„Kristus prisikėlė! Kristus tave myli! O tu nesidžiaugi. Pagalvokime ir paklauskime – ar džiaugiuosi todėl, kad Viešpats yra arti? Kodėl Viešpats mane myli? Kodėl Viešpats mane išganė?“, – sakė popiežius.
Pasak jo, III advento sekmadienį skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka (žr. Jn 1, 6–8. 19–28) mums pristato žmogų, kuris pirmasis ir labiausiai, be Dievo Motinos ir šv. Juozapo, laukė Mesijo atėjimo, kaip ir džiaugsmo jį pamatyti: tai, žinoma, šv. Jonas Krikštytojas.
„Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ – tokiais žodžiais jį pristato evangelistas. Jonas Krikštytojas yra pirmasis Jėzaus liudytojas, žodžiu ir gyvenimo dovana. Visos Evangelijos sutaria, kad jis išpildė savo misiją nurodydamas, jog Jėzus yra Mesijas, pranašams pažadėtas Dievo pasiuntinys.
Jonas buvo anų laikų lyderis. Garsas apie jį buvo pasklidęs visoje Judėjoje ir toliau, iki Galilėjos. Tačiau jis nei akimirkai nepasidavė pagundai tuo pasinaudoti ir sutelkti dėmesį į save, visada kreipė dėmesį į Tą, kuris turi ateiti ir kuriam, kaip jis sakė, esąs „nevertas atrišti kurpių dirželio“.
Štai pirmoji krikščioniško džiaugsmo sąlyga: į centrą kelti ne save, o Jėzų. Tai nereiškia susvetimėjimo, nes Jėzus iš tiesų yra mūsų būties centras, šviesa, kuri suteikia visą gyvenimo prasmę kiekvienam į šį pasaulį ateinančiam vyrui ir moteriai. Tai meilės dinamika: ji skatina išeiti iš savęs ne tam, kad save prarastum, bet kad atrastum save tuo metu, kai sieki kito gėrio, save dovanoji kitam.
Jonas Krikštytojas nuėjo ilgą kelią iki Jėzaus liudijimo. Džiaugsmo kelias nėra paprastas pasivaikščiojimas, reikia pastangų. Nuo pat jaunystės Jonas viską paliko, kad į pirmą vietą iškeltų Dievą, kad visa širdimi ir visomis jėgomis įsiklausytų į Jo Žodį. Pasitraukė į dykumą, kad nusikratytų visų paviršutinių dalykų, kad laisvai galėtų sekti paskui Šventosios Dvasios vėją. Žinoma, kai kurios jo asmenybės savybės yra unikalios, ne visiems siūlytinos. Tačiau jo liudijimas yra pavyzdys kiekvienam, ieškančiam gyvenimo prasmės ir tikro džiaugsmo. Jonas Krikštytojas ypač yra pavyzdys tiems, kurie pašaukti skelbti Kristų kitiems: jie gali tai daryti tik atsitraukdami nuo savęs ir nuo supasaulėjimo dvasios, patraukdami asmenis ne link savęs, tačiau kreipdami juos link Jėzaus.
„Tai yra džiaugsmas: kreipti link Jėzaus. Mūsų tikėjimas turi būti džiugus. Net ir tamsiausiais momentais turi išlikti vidinis džiaugsmas ir žinojimas, kad Viešpats su manimi, su mumis, kad Viešpats prisikėlė“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – „Viešpats, Viešpats, Viešpats! Jis mūsų gyvenimo centras. Mūsų džiaugsmo centras. Gerai pagalvokite šiandien: kaip elgiuosi? Esu džiugus žmogus, mokantis perteikti buvimo krikščionimi džiaugsmą, ar esu liūdnas, tarsi būčiau gedulingame budėjime? Jei neturiu tikėjimo džiaugsmo, negalėsiu liudyti ir kiti pasakys – ‘jei tikėjimas toks liūdnas, geriau be jo’“.
Kalbėdami Viešpaties maldą, pridūrė popiežius Pranciškus, matome, kad tai įgyvendino Mergelė Marija: ji tyloje laukė Dievo išgelbėjimo Žodžio, jį išgirdo, priėmė ir pradėjo. Joje Dievas tapo artimas. Todėl Bažnyčia Mariją vadina „mūsų linksmybės priežastimi“. (RK / Vatican News)
