Trečiadienio katechezė. Padėkos malda – gyvenimo programa
Pasak popiežius, padėkos malda visuomet prasideda pripažinimu, jog pirma mus aplankė malonė. Buvome sugalvoti anksčiau, nei patys pradėjome galvoti; pamilti pirmiau, nei išmokome mylėti; norimi, kai mūsų širdyse dar nebuvo kilęs joks noras. Todėl malonė tampa mūsų gyvenimo dienų priežastimi. Tačiau pernelyg dažnai užmirštame padėkoti.
Popiežius patikino, jog dėkojimas suteikė vardą pačiam svarbiausiam iš visų sakramentų – Eucharistijai. Graikiškai šis žodis reiškia būtent padėką. Kaip visi tikintieji, taip ir krikščionys šlovina Dievą už suteiktą gyvybės malonę. Gyventi pirmiausiai reiškia gauti gyvybę. Visi gimstame todėl, kad kažkas mūsų troško. Tai tik pirmoji iš ilgo mūsų sukauptų skolų sąrašo – jos yra dėkingumo skolos, pridūrė Pranciškus.
Krikščionio išsakoma padėka, kurią turime nuolat kartoti, padėka, kuria jis dalijasi su visais, išsiplečia per susitikimą su Jėzumi. Apie tai liudija evangelijos, pasakojančios, kaip Jėzus sužadindavo jį sutikusių žmonių džiaugsmą ir Dievo šlovinimą. Kalėdų pasakojimai kupini besimeldžiančiųjų su nepaprastu džiaugsmu dėl Išganytojo užgimimo. Ir mes esame pašaukti dalyvauti šiame nepaprastame dėkojime.
Apie tai pasakoja epizodas apie dešimties raupsuotųjų pagydymą (Lk 17, 11–19). Jie džiaugėsi atgauta sveikata, nes pasveikę galėjo išeiti iš priverstinio nesibaigiančio karantino. Tačiau vienas iš jų be šio džiaugsmo patyrė dar kitą džiaugsmą: džiaugdamasis pagijimu, jis dar labiau džiaugiasi susitikimu su Jėzumi. Jis ne tik buvo išvaduotas iš blogio, bet nuo dabar žino, kad yra mylimas. Čia glūdi esmė: kai dėkoji, išreiški tikrumą, kad esi mylimas. Žinojimas, kad esi mylimas, yra labai didelis žingsnis. Tai atradimas meilės kaip jėgos, kuria remiasi pasaulis, – tai „meilė, judinanti saulę ir kitas žvaigždes“ (Dantė, „Rojus“, XXXIII).
Mes daugiau nebesame šen bei ten klajojantys keliautojai: turime namus, gyvename Kristuje, iš šios buveinės kontempliuojame visą likusį pasaulį ir jis mums atrodo nepalyginamai gražesnis. Esame meilės vaikai, meilės broliai ir seserys, malonės vyrai ir moterys. Jei esame Kristuje, jokia nuodėmė ar pavojus niekada negalės sukliudyti mums džiaugsmingai tęsti žygio kartu su daugeliu bendražygių, sakė Pranciškus.
Popiežius prašė niekuomet neatidėlioti padėkos, sakė, jei būsime padėkos skleidėjais, tada ir pasaulis bus geresnis, galbūt tik truputį, bet tiek ir užtenka, kad perduotume kažkiek vilties. Pasauliui reikia vilties. Kai mes išsakome dėkingumą, kai esame nusistatę padėkoti, tada perduodame pasauliui šiek tiek vilties. Viskas susijungę ir susiję, kiekvienas gali atlikti savo vaidmenį ten, kur yra. Laimės kelias yra tas, apie kurį apaštalas šv. Paulius rašė vieno savo laiško pabaigoje: „Be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios!“ (1 Tes 5, 17–19). „Negesinkite dvasios!“ pakartojo Pranciškus. Tai graži gyvenimo programa. Mumyse esanti Dvasia leidžia būti dėkingiems.
Sveikinimuose popiežius Pranciškus prašė nevertinti besibaigiančių metų tik per pandemijos sukeltas kančias, sunkumus ir apribojimus.
„Atraskite kasdien patirtą gėrį, kaip ir kitų žmonių artumą ir geranoriškumą, artimųjų meilę ir visų arti esančiųjų gerumą. Dėkokime Viešpačiui už kiekvieną patirtą malonę, žvelkime į ateitį su pasitikėjimu, viltimi ir pasitikėdami šv. Juozapo, naujų metų globėjo, užtarimu“. (SAK / Vatican News)
