Popiežiaus katechezė. Malda su Šventuoju Raštu
Šventojo Rašto žodžiai buvo parašyti ne tam, kad liktų įkalinti ant papiruso, pergamento ar popieriaus, bet kad juos priimtų besimeldžiantis žmogus, leisdamas jiems sudygti savo širdyje. Katekizmas teigia, jog „Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis“ (2653). „Ta Biblijos eilutė, kurią aš dabar skaitau, prieš šimtmečius buvo parašyta ir man, kad perduotų man Dievo žodį“, – sakė popiežius. „Turbūt kiekvienas tikintysis gali pasakyti, kad yra išgyvenęs akimirką, kai daug kartų girdėta Šventojo Rašto ištrauka staiga jam prabilo nauja kalba, suteikė šviesos jo gyvenimo situacijai. Tačiau, kad išgyventume tokią patirtį, turime dažnai bendrauti su Dievo žodžiu.“
Kiekvieną dieną Dievas praeina pro šalį ir pasėja sėklą į mūsų gyvenimo dirvą. Jis gali mumyse rasti perdžiūvusią žemę, gali rasti erškėtyną, gali rasti ir derlingą žemę, kurioje jo sėkla sudygs (plg. Mk 4, 3–9). Tai priklauso nuo mūsų, nuo mūsų maldos, nuo atviros širdies, su kuria mes prisiartiname prie Šventojo Rašto, kad jis mums taptų gyvuoju Dievo žodžiu.
„Per maldą įvyksta tarsi naujas Žodžio įsikūnijimas“, – sakė Pranciškus. Mumyse apsigyvena Dievo žodžiai, mes juos saugome ir perduodame pasauliui. Dėl šios priežasties mūsų santykis su Biblija turi būti nuoširdus, negalime jos palenki savo naudai ar kaip nors instrumentalizuoti. Tikintysis Šventajame Rašte ieško ne savo filosofinės ir moralinės vizijos pateisinimo, bet trokšta susitikimo. Jis žino, kad Šventojo Rašto žodžius įkvėpė Šventoji Dvasia, todėl su ta pačia Dvasia jie turi būti priimti ir suprasti. Popiežius taip pat pabrėžė, kad Biblija nebuvo parašyta kažkokiai neapibrėžtai žmonijai, bet mums, konkretiems vyrams ir moterims. Jei priimame į širdį Šventosios Dvasios prisisunkusius Dievo žodžius, mūsų širdis pasikeičia.
Krikščioniškoje tradicijoje gausu maldos su Šventuoju Raštu pavyzdžių ir pasiūlymų. Labiausiai paplitęs lectio divina metodas, gimęs vienuolių aplinkoje, bet dabar praktikuojamas ir parapijose, pamėgtas daugybės tikinčiųjų. Visų pirma reikia atidžiai perskaityti Biblijos ištrauką, kad suprastume, apie ką ji. Po to užmezgame dialogą su Šventuoju Raštu, medituojame jo žodžius ir jais meldžiamės, klausiame, ką tie žodžiai mums sako. Tai labai didelio jautrumo reikalaujantis momentas. Negalime leistis į subjektyvias interpretacijas, bet turime laikytis gyvosios tradicijos, kuri sujungia kiekvieną iš mūsų su Šventuoju Raštu. Paskutinis lectio divina žingsnis yra kontempliacija. Čia žodžiai ir mintys užleidžia vietą meilei kaip tarp įsimylėjusiųjų, kurie tylėdami žiūri vienas į kitą, sakė popiežius. Mūsų apmąstomas Biblijos tekstas yra tarsi veidrodis, kuriame matome tikrąjį savo atspindį.
Per maldą Dievo žodis apsigyvena mumyse ir mes apsigyvename jame. Žodis mums įkvepia gerų ketinimų ir mus palaiko, suteikia jėgų ir pasitikėjimo, apdovanoja ramybe. Kai prislegia sunkumai ir ištinka neaiškumai, jis pripildo širdį vilties ir meilės, kuri mus saugo nuo piktojo puolimų.
Trečiadienio katechezę apie maldą su Biblija popiežius baigė Jėzaus žodžiais: „Kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52). Šventasis Raštas yra neišsenkantis lobynas. Viešpats tesuteikia mums malonę vis labiau branginti šį maldos būdą. (JM / Vatican News)
