Popiežiaus žinia misijų sekmadieniui: negalime turėti Viešpaties tik sau
Kaip pirmieji krikščionys, taip ir mes gyvename nelengvais laikais, patikino popiežius, primindamas didžiausią iššūkį – koronaviruso pandemiją, kuri paryškino ir pagilino daugelio patiriamą skausmą, vienatvę, skurdą ir neteisingumą, atidengė netikrą saugumą, pasidalijimą ir priešingumus. Labiausiai pažeidžiami ir silpniausi dar labiau patyrė savo pažeidžiamumą ir silpnumą. Tačiau „mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4, 5). Mūsų bendruomenėse ir šeimose aidi Gyvenimo žodis, kuris sako: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 6). Tai vilties žodžiai, kurie dovanoja laisvę ir drąsą pakilti ir visais įmanomais būdais kūrybingai gyventi sakramentine atjauta Dievo, kuris nepalieka apleistųjų gatvėje, artumu.
Pandemijos laikotarpiu, kai kyla didelė pagunda slapstyti ir teisinti abejingumą ir apatiją, reikia atjautos misijos, kuri gebėtų šiandien reikalingą socialinį atstumą paversti susitikimo, rūpinimosi ir ugdymo vieta. Dabartiniame kontekste reikia vilties misionierių, kurie vienybėje su Viešpačiu gebėtų pranašiškai atminti, jog niekas neišsigelbėja vienas.
Kaip apaštalai ir pirmieji krikščionys, taip ir mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję. Visa, ką gavome iš Viešpaties, visa, ką jis mums suteikė, yra tam, kad tuo gyventume ir dalytumėmės su kitais. Kaip apaštalai, kurie matė, girdėjo ir prisilietė prie Jėzaus išganymo, taip ir mes galime prisiliesti prie kenčiančio ir šlovingo Kristaus kūno kiekvienos dienos įvykių metu, rasti drąsos dalytis su visais vilties likimu žinodami, kad mus lydi Viešpats. Kaip krikščionys negalime turėti Viešpaties tik sau: Bažnyčios evangelizavimo misijos visa vertė viešai išreiškiama keičiant pasaulį ir saugant kūriniją.
Minėdami Pasaulinę misijų dieną su dėkingumu atminsime visus, kurie gyvenimo liudijimu padeda atnaujinti Krikšto įsipareigojimą būti dosniais ir džiugiais Evangelijos apaštalais. Ypač atminsime visus, kurie paliko savo kraštus ir šeimas tam, kad Evangelija be dvejojimo ir baimės būtų skelbiama visiems pasaulio pakraščiams ir miestams, kur daugelis žmonių trokšta palaiminimo. Todėl šią dieną dar ryžtingiau meldžiame „pjūties šeimininką, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2).
Šiandien Jėzui reikia širdžių, kurios galėtų pašaukimą išgyventi kaip tikrą meilės istoriją, išeitų į pasaulio paribius ir būtų atjautos pasiuntiniai ir įrankiai. Šiuo kvietimu Jėzus kreipiasi į visus, tačiau skirtingais būdais. Atminkime, jog paribiai egzistuoja arti mūsų, mūsų miestų centuose, mūsų pačių šeimose. Yra ir visuotino atsivėrimo meilei aspektas, kuris nėra geografinis, o egzistencinis. Visada, bet ypač dabartiniais pandemijos laikais, svarbu išplėsti mūsų gyvenimo sferą, kad pasiektume ir tuos, kurių savaime nelaikome mūsų interesų pasaulio dalimi, nors jie gyvena šalia mūsų.
Gyventi misija reiškia išdrįsti savyje ugdyti tokius pačius kaip Jėzaus Kristaus jausmus ir su juo tikėti, kad šalia esantieji taip pat yra mano broliai ir seserys. Jėzaus atjaučianti meilė tepažadina mūsų širdis ir tepadaro visus mokiniais-misionieriais, parašė popiežius žinioje Pasaulinei misijų dienai. (SAK / Vatican News)
