Bendroji audiencija. Malda ir kasdienybė
Pokalbis su Dievu apima viską: kiekvienas motyvas džiaugtis tampa šlovinimu, o kiekvienas sunkumas – proga paprašyti pagalbos. Malda visada gyva, net ir tada, kai lūpos nejuda, širdis kalba – ji tarsi rusenanti žarija. Kiekviena mintis, pati banaliausia, gali būti persmelkta maldos. Maldingumas būdingas pačiam žmogaus protui: jis tarsi langas į slėpinį. Kelis žingsnius matome aiškiai ir žinome, kad toliau yra didžiulė tikrovė, ankstesnė ir didesnė už mus. Vis dėlto slėpinio veidas nekelia nerimo: Kristaus pažinimas mums leidžia pasitikėti, jog ten, kur mūsų kūno ir proto akys negali matyti, yra begalinė malonė, o ne tuštuma. Krikščioniška malda žmogaus širdyje paskleidžia neįveikiamą viltį: bet kokią mūsų kelio patirtį Dievas gali paversti į gera.
Popiežius Pranciškus citavo katekizmo straipsnį apie maldą ir kasdienį gyvenimą: „melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykių metu, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. (...) Laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien (žr. 2659)“. Dievą sutinku šiandien, dabar.
Nėra nuostabesnės dienos, nei ši diena, kurioje gyvename. Popiežius perspėjo, jog, jei visada galvojame apie ateitį, bet nesugebame priimti šiandienos konkretumo, dabarties realybės, rizikuojame gyventi iliuzijoje. Tačiau meldžiamasi šiandien ir Jėzus ateina su mumis susitikti šiandien.
Malda dabartinę dieną perkeičia į malonę, tiksliau, perkeičia mus: nuramdo pyktį, stiprina meilę, suteikia stiprybės atleisti. Kai kuriais momentais gali net atrodyti, jog tai nebe mes, tačiau malonė gyvena ir veikia mumyse per maldą. Kai ateina pikta mintis, nepasitenkinimas, kartėlis, verta sustoti ir paklausti: „Viešpatie, kur tu? Kur aš einu?“ O Viešpats yra čia, Jis padės atrasti teisingą žodį, patarimą, kad eitume pirmyn be negatyvumo ir kartėlio, nes malda visada pozityvi. Visada kreipia pirmyn.
Kiekviena nauja diena, priimama su malda, drąsiai pasitinkama, nes problemos, su kuriomis susiduriame, nebėra kliūtys mūsų laimei, tačiau Dievo kvietimai, progos susitikti su juo.
Visada melskimės už viską ir visus, taip pat ir už priešus. Jėzus mums taip patarė – „melskitės už priešus“. Melskimės už mūsų artimuosius ir už tuos, kurių nepažįstame. Melskimės net už mūsų priešus, kaip sakiau, kaip dažnai raginama Šventajame Rašte. Malda pripildo dosnios meilės. Ypač melskimės už nelaimingus asmenis, už raudančius vienatvėje ir trokštančius meilės, pulsuojančios vardan jų. Malda daro stebuklus. Tada ir vargšai pradeda nujausti, per Dievo malonę, kad, net ir stokos situacijoje, krikščioniška malda Jėzaus atjautą padaro jaučiamą: jis meiliai žvelgė į pavargusius ir pasimetusius, kurie buvo tarsi avys be piemens, žmones (žr. Mk 6, 34). Viešpats yra, nepamirškime, užuojautos, artumo, švelnumo Viešpats: šių trijų žodžių negalima pamiršti, kai kalbame apie Viešpatį. Tai Viešpaties stilius.
Malda padeda mums mylėti kitus, nepaisant jų klaidų ir nuodėmių. Asmuo visada yra svarbesnis už savo veiksmus, Jėzus nepasmerkė pasaulio, tačiau jį išgelbėjo. Tie žmonės, kurie visada teisia ir smerkia, gyvena nemalonų, nelaimingą gyvenimą. Jėzus atėjo išgelbėti, o mums reikia atverti širdį, atleisti, užjausti ir parodyti švelnumą taip, kaip Jėzus. Reikia visiems ir kiekvienam linkėti gera ir meldžiantis atsiminti, jog visi esame nusidėjėliai, bet visi esame mylimi Dievo, kiekvienas atskirai. Taip mylėdami pasaulį, švelniai jį mylėdami atskleisime, jog kiekvienoje dienoje ir kiekviename dalyke yra Dievo slėpinio fragmentas.
Vėl pažymima Katekizme: „Melstis išgyvenant kiekvienos dienos ir kiekvienos akimirkos įvykius yra viena iš Dievo karalystės paslapčių, apreikštų mažutėliams, Kristaus tarnams, palaiminimų beturčiams. Teisinga ir gera melstis, kad teisingumo ir taikos Karalystės atėjimas paveiktų istorijos eigą, tačiau ne mažiau svarbu palenkti maldai ir daugybę paprastų kasdienių situacijų. Bet kuri maldos forma gali būti tas raugas, su kuriuo Viešpats lygina Dievo karalystę (žr. Nr. 2660)“.
Žmogus yra tarsi vėjo dvelktelėjimas, tarsi žolės stiebelis (žr. Ps 144, 4; Ps 103, 15). Filosofas Paskalis rašė, jog nereikia visos visatos, kad jis būtų sulaužytas, pakanka rasos, vandens lašo. Esame trapios būtybės, tačiau mokame melstis: tai didžiausia mūsų orumo išraiška ir mūsų stiprybė. Drąsos melstis kiekvieną akimirką, kiekvienoje situacijoje, nes Viešpats arti. Ir, kai meldžiamasi pagal Jėzaus širdį, sulaukiama stebuklų. (RK / Vatican News)
