Kristaus paaukojimo šventės Mišios. Dievo ir mūsų kantrybė
Simeonas laukė Izraelio paguodos (plg. Lk 2, 25), sakoma šios dienos Evangelijoje. Ir štai, kai tik Marija su Juozapu atnešė Jėzų į šventyklą, šis senas žmogus, kantriai laukęs visą gyvenimą, kūdikyje atpažino Mesiją – išganymo šviesą visoms tautoms.
Šventasis Tėvas paragino pažvelgti į Simeono kantrybę. Visą gyvenimą jis laukė ir brandino širdyje kantrybę. Iš maldos jis žinojo, kad Dievas ateina ne neeilinių įvykių metu, bet veikia per mūsų kasdienybės monotoniją, per mažus dalykus, kuriuos kantriai ir nuolankiai atliekame stengdamiesi vykdyti jo valią. Laikas neišsekino Simeono, kiekvieną dieną ateinančio į šventyklą, kantrybės. Jis buvo žmogus, sulaukęs senyvo amžiaus, tačiau jo širdis liepsnojo; per savo ilgą gyvenimą jis buvo patyręs daug skausmo ir ne kartą nusivylęs, tačiau neprarado vilties; jis kantriai tikėjo gautu pažadu, nepasiduodamas kartėliui ar melancholijai. Laukimo viltį jis pavertė kasdienine kantrybe, išliko budrus, kol galiausiai jo akys išvydo išgelbėjimą (plg. Lk 2, 30).
Kur Simeonas išmoko tokios kantrybės? Jis jos sėmėsi iš savo tautos gyvenimo ir maldos, žinojo, kad Viešpats yra „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6). Simeono kantrybė yra Dievo kantrybės atspindys.
Jėzus, kurį Simeonas laikė ant rankų, tęsė popiežius, mums atskleidė, kad Dievas yra gerasis Tėvas, kuris yra visiems gailestingas ir kantrus iki paskutinės valandos, kad jis iš mūsų reikalauja ne tobulumo, bet širdies atsivertimo. Dievas mūsų laukia niekada nepavargdamas – tai yra mūsų vilties priežastis. Kai mes pasimetame, jis eina mūsų ieškoti; kai mes parkrentame ant žemės, jis mus pakelia; kai po klajonių mes pas jį sugrįžtame, jis mūsų laukia išskėstomis rankomis. Jo meilės neįmanoma pamatuoti pagal žmogiškųjų skaičiavimų skalę. Jis mus drąsina visada pradėti iš naujo.
Popiežius ragino pašvęstuosius pasižiūrėti į savo pačių kantrybę ir savęs paklausti, kaip jie ją supranta. Kantrybė – tai ne tik sunkumų toleravimas ar susitaikymas su likimu. Kantrybė nėra silpnumo ženklas, tai yra dvasios jėga, padedanti nešti gyvenimo naštas, pakelti savo pačių ir bendruomenės problemas, skatinanti džiaugtis kitais, padedanti likti ištikimiems gėriui net ir tada, kai viskas atrodo beprasmiška, kai mus užpuola nuobodulys ir tingumas.
Toliau homilijoje Pranciškus paminėjo tris gyvenimo sritis, kuriose vienuoliai įgyvendina kantrybės dorybę. Visų pirma – tai asmeninis gyvenimas. Kartais, nepaisant įdėtų pastangų ir entuziazmo, mūsų darbai nepasiekia laukto rezultato. Reikia kantrybės, nes Dievas veikia savo būdais ir savo laiku, tačiau jis visada yra ištikimas savo pažadams. Antroji sritis, kurioje kantrybė turi būti konkreti, yra bendruomenės gyvenimas. Ypač pašvęstųjų bendruomenėse reikia kantriai padėti broliams ir seserims nešti jų naštas, pakelti jų silpnybes ir trūkumus. Prisiminkime, sakė Pranciškus, kad Viešpats mus kviečia būti ne solistais, bet choro dalimi. Galiausiai vienuoliai taip pat yra pašaukti būti kantrūs pasauliui. Šios dienos Evangelijos pasakojamame Jėzaus paaukojimo įvykyje dalyvaujantys senoliai Simeonas ir Ona savo širdyse gyvena pranašų paskelbta viltimi, net jei ji lėtai pildosi ir vangiai skinasi kelią per pasaulio neištikimybes ir griuvėsius. Jiedu nedejuoja, nesiskundžia, kad pasaulis blogas, bet kantriai laukia šviesos istorijos tamsoje. Ir mums šiandien labai reikia tokios kantrybės, kad netaptume skundų vergais, neaimanuotume, kad pasaulis mūsų negirdi, neturime pašaukimų, gyvename sunkiais laikais...
Kantrybė padeda mums gailestingai pažvelgti į save, savo bendruomenes ir pasaulį, sakė popiežius. Mums reikia drąsios kantrybės, turime ieškoti naujų kelių – to, ką mums siūlo Šventoji Dvasia. Mąstykime apie Dievo kantrybę ir melskime sau tokios kantrybės, kaip Simeono, kad ir mūsų akys matytų visam pasauliui atneštą išganymo šviesą. (JM / Vatican News)
