Popiežiaus katechezė. Nepriešinkime maldos ir liturgijos
Bažnyčioje galima rasti dvasingumo formų, kurios nesugebėjo pakankamai įimti liturgijos. Daug tikinčiųjų, nors ištikimai dalyvauja apeigose, ypač sekmadienio Mišiose, dažnai savo tikėjimą ir dvasinį gyvenimą maitina iš kitų šaltinių, liaudies pamaldumo pobūdžio.
Per pastaruosius dešimtmečius nueitas ilgas kelias. Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum Concilium ženklina šios ilgos kelionės jungiamąją grandį. Ji išsamiai ir organiškai išaiškina dieviškosios liturgijos svarbą krikščionių gyvenimui: objektyvų tarpininkavimą, kurio reikalauja faktas, kad Jėzus Kristus nėra idėja ar jausmas, tačiau gyvas Asmuo, o jo slėpinys – istorinis įvykis. Krikščionių malda remiasi keliais tarpininkavimais: Šventuoju Raštu, sakramentais, liturginėmis apeigomis, bendruomene. Krikščioniškame gyvenime nėra atsiskiriama nuo kūniško ir medžiaginio matmens, nes per Jėzų Kristų jis tapo išganymo keliu. Galime sakyti, kad turime melstis kūnu: jis įžengė į maldą.
Negali būti krikščioniško dvasingumo be įsišaknijimo į šventųjų slėpinių šventimą. Katekizme rašoma: „Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, sakramentinėje Bažnyčios liturgijoje skelbianti, sudabartinanti ir perteikianti išganymo slėpinį, toliau tęsiasi besimeldžiančioje širdyje“ (žr. 2655).
Liturgija nėra vien spontaniška malda, bet kažkas daugiau: tai veiksmas, kuriuo remiasi visa krikščioniška patirtis, tad ir malda. Tai įvykis, atsitikimas, buvimas, susitikimas. Susitikimas su Kristumi. Kristus, Šventosios Dvasios galia, tampa esančiu per sakramentinius ženklus: iš čia kyla būtinybė mums, krikščionims, dalyvauti dieviškuose slėpiniuose. Krikščionybė be liturgijos, drįsčiau sakyti, yra krikščionybė be Kristaus. Be viso Kristaus.
Net ir kukliausiose apeigose, kaip tos, kurias krikščionys šventė ir švenčia įkalinimo vietose ar namų slaptoje persekiojimo laikais, Kristus tampa realiai esančiu ir dovanoja save savo tikintiesiems.
Būtent dėl objektyvaus liturgijos matmens reikia ją švęsti su įkarščiu, kad apeigose išlieta malonė nebūtų prarasta, bet pasiektų kiekvieno gyvenimą. Katekizme tai labai gerai paaiškinta: „Malda suvidujina ir sugeria liturgiją jos šventimo metu ir po to“ (žr. 2655).
Daug krikščioniškų maldų kyla ne iš liturgijos, tačiau visos jos ją suponuoja – sakramentinį Jėzaus Kristaus tarpininkavimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame krikštą, aukojame duoną ir vyną Eucharistijos metu, tepame šventuoju aliejumi ligonio kūną, Kristus ten yra! Jis yra taip pat, kaip tada, kai gydė ligonių kūnus ar paskutinės vakarienės metu paliko savo testamentą dėl pasaulio išganymo.
Krikščionio malda sava padaro sakramentinį Kristaus buvimą. Tai, kas yra mūsų išorėje, tampa mūsų dalimi: liturgija tai išreiškia tokiu natūraliu veiksmu, kaip valgymas. Mišios negali būti tik „išklausytos“ – neteisinga sakyti „einu pasiklausyti Mišių“. Mišios negali būti vien „klausomos“, tarsi būtume tik stebėtojai kažko, kas praeina pro šalį ir mūsų nepaliečia. Mišios visada yra švenčiamos – ne vien joms vadovaujančio kunigo, bet visų jose dalyvaujančių krikščionių. Kristus yra centras. Visi mes, su savo skirtingomis dovanomis ir tarnystėmis, vienijamės su Jo veiksmu, nes tai Jis, Kristus, yra pagrindinis liturgijos veikėjas.
Kai pirmieji krikščionys pradėjo praktikuoti kultą, tai darė aktualizuodami Jėzaus veiksmus ir žodžius, su Šventosios Dvasios galia ir šviesa, kad jų gyvenimas, pasiektas tos malonės, taptų Dievui siūloma dvasine auka. Tai buvo tikra revoliucija. Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo: „dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą (kultą, žr. Rom 12, 1“. Gyvenimas turi tapti Dievo garbinimu, bet tai neįmanoma be maldos, ypač liturginės maldos.
„Kai einame į Mišias, tegu mums visiems padeda tokia mintis: einu melstis bendruomenėje, einu melstis su Kristumi, kuris ten yra. Kai einame švęsti krikšto, ir Kristus yra ten, jis krikštija. „Bet, tėve, tai juk tik mintis, būdas pasakyti“: ne, tai ne pasakymo būdas. Kristus yra čia, ir liturgijos metu meldiesi su Kristumi, kuris yra šalia tavęs“, – sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
