Popiežius: Jėzus paima mus už rankos ir padeda atsistoti
Šios dienos Evangelija (plg. Mk 1, 29–39) pasakoja, kaip Jėzus pagydė Petro uošvę, o paskui ir daug kitų sergančių ir kenčiančių žmonių. „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“, – pažymi evangelistas. Šiame paprastame labai natūraliame veiksme matome labai daug švelnumo. „Karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.“ Pagydytas žmogus tuoj pat grįžta prie savo įprasto gyvenimo, tuoj pat galvoja apie kitus, o ne apie save. Ir tai, pasak popiežiaus, labai svarbu – tai tikro pagijimo ženklas.
Ta diena buvo šeštadienis. Miestelio gyventojai palaukė saulėlydžio, o kai pasibaigė privalomas šabo poilsis, jie atvedė daugybę kitų sergančių žmonių ir Jėzus visus juos pagydė. Nuo pat pradžių Jėzus rodo dėmesingumą ir meilę žmonėms, kamuojamiems kūno ir dvasios ligų. Jėzus įkūnija Tėvo meilę. Mokiniai buvo šio nepaprasto rūpinimosi žmonėmis liudininkai. Tačiau Jėzus nenorėjo, kad jie būtų tik jo misijos stebėtojai. Jis ir juos įtraukė, siuntė pas kenčiančius žmones, suteikė jiems galią gydyti. Ir tai be pertraukos tęsiasi Bažnyčios gyvenime iki mūsų dienų. Pašaukimas rūpintis ligoniais Bažnyčiai nėra tik neprivaloma pašalinė veikla, bet neatsiejama jos misijos dalis. Bažnyčia yra pašaukta liudyti Dievo švelnumą kenčiančiai žmonijai, sakė popiežius ir priminė, kad jau po kelių dienų (vasario 11-ąją) bus minima Pasaulinė ligonių diena.
Dabartinė tikrovė, kurią visame pasaulyje išgyvename dėl pandemijos, daro šią žinią ypatingai aktualią. Kenčiančio Jobo balsas, skambantis šio sekmadienio liturgijoje, kalba ir apie mūsų laikų žmogaus būseną. Žmogus yra apdovanotas neprilygstamu orumu, bet kartu jis yra labai trapus ir pažeidžiamas. Susidūrus su šia tikrove, širdyje visada kyla klausimas: „Kodėl?“
Jėzus, Įsikūnijęs Žodis, į šį klausimą atsako ne aiškinimais, bet su meile pasilenkdamas prie kenčiančio žmogaus, paimdamas jį už rankos ir padėdamas atsistoti, sakė Pranciškus. Dievo Sūnus savo galią parodo ne iš aukšto ir ne iš tolo, bet artumu, švelnumu ir atjauta. Šios dienos Evangelija mums taip pat primena, kad Jėzaus atjautos šaltinis yra jo ryšys su Tėvu: „Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (35 eil.). Iš ten jis sėmėsi jėgų vykdydamas savo tarnystę, mokydamas ir gydydamas.
„Teužtaria mus Švenčiausioji Mergelė, kad leistume Jėzui mus pagydyti, – mums to visada labai reikia – ir kad mes būtume gydančio Dievo švelnumo liudytojai“, – baigė popiežius sekmadienio vidudienį sakytą kalbą. (JM / Vatican News)
