Popiežius: kas kopia į Dievo kalną – neužmiršta gyvenimo tikrovės
Prieš pat šį įvykį Jėzus savo mokiniams buvo pranešęs, kad Jeruzalėje jo laukia pažeminimas, kančia ir mirtis. Galime įsivaizduoti, sakė popiežius, kas tada turėjo vykti jo artimiausių sekėjų širdyse. Sudužo galingo ir triumfuojančio Mesijo paveikslas, žlugo svajonės, užplūdo baimė sužinojus, kad mokytojas, kuriuo jie tikėjo, bus nužudytas kaip koks piktadarys. Ir kaip tik tą akimirką Jėzus pasikvietė Petrą, Jokūbą ir Joną kopti kartu su juo į kalną.
Kalnas – tai iškili vieta, kur susiliečia dangus ir žemė, kur Mozė ir pranašai išgyveno nepaprastą susitikimo su Dievu patirtį. Jėzus kopia į kalną kartu su trimis mokiniais ir sustoja viršūnėje. Čia jis atsimano jų akivaizdoje. Jo veidas ir drabužiai spindi taip, kaip spindės po prisikėlimo. Šiems išsigandusiems vyrams Jėzus parodo šviesą, kuri persmelkia sutemas. Mirtis nėra visko pabaiga, nes po jos ateina Prisikėlimo šlovė.
Kartais būna tamsių akimirkų mūsų asmeniniame, šeimos ar socialiniame gyvenime, sakė popiežius. Bijome, nes nebematome išeities. Mus gąsdina tokios didžiosios nežinomybės, kaip liga, nekaltųjų kančia ar mirtis. Netgi tikėjimo kelionėje nemokame ramiai priimti kryžiaus slėpinio ar Evangelijos reikalavimo tarnauti ir netgi paaukoti savo gyvybę, o ne ją saugoti ir ginti. Kaip tik tada mums labai reikia naujo žvilgsnio, reikia šviesos, kuri padeda suprasti gyvenimo slėpinį ir išsivaduoti iš įprastinių schemų bei šio pasaulio kriterijų.
Mes visi esame kviečiami kopti į kalną ir kontempliuoti Prisikėlusiojo grožį, kurio šviesa praskaidrina visas mūsų gyvenimo akimirkas ir padeda žiūrėti į istoriją iš Velykų pergalės perspektyvos. Tačiau, įspėjo popiežius, jausmas, kad „gera mums čia būti“, neturi tapti dvasiniu tingumu. Negalime likti ant kalno ir vieni mėgautis susitikimo palaima. Pats Jėzus sugrąžina mus į slėnį, į kasdienį gyvenimą su broliais ir seserimis.
Turime saugotis dvasinio tingumo, nesitenkinti tik malda ir liturgija, nemanyti, kad vien to pakanka. Kas kopia į kalną – neužmiršta gyvenimo tikrovės; kas meldžiasi – nebėga nuo kasdienių sunkumų. Tikėjimo šviesa skirta ne tam, kad tik sukeltų malonių emocijų. Esame kviečiami susitikti su Kristumi, kad, nutvieksti jo šviesos, neštume ją kitiems, įžiebtume ją kitų žmonių širdyse. Turime būti tarsi maži Evangelijos žiburiai, skleidžiantys meilę ir viltį. Tokia yra krikščionio misija.
Savo kalbą popiežius baigė malda, kad Švenčiausioji Mergelė Marija padėtų mums su nuostaba priimti Kristaus šviesą, ją saugoti ir dalytis ja su kitais. (JM / Vatican News)
