„Viešpaties angelas“. Pažeiskime taisykles dvigubu būdu
Raupsuotieji, priminė Šventasis Tėvas tų laikų kontekstą, buvo laikomi nešvariais ir pagal Įstatymo nurodymus turėjo likti už gyvenvietės ribų. Jie buvo išstumti už žmogiškų, socialinių ir religinių ryšių ribos, negalėjo įžengti į maldos namus.
O Jėzus leido, kad raupsuotasis prie jo prisiartintų, pasigailėjo ir net palietė. Tai ir yra Geroji Naujiena: Dievas yra artimas mūsų gyvenimui, jis nėra abejingas sužeistos žmonijos likimui ir ateina sugriauti kliūčių, kurios trukdo santykiui su juo, su kitais ir su savimi pačiais. Artumas, užuojauta, švelnumas – toks yra Dievo stilius.
Popiežius Pranciškus išsamiau apžvelgė du susijusius taisyklių pažeidimus, padarytus prie Jėzaus prisiartinusio raupsuotojo ir jį palietusio Jėzaus.
Normas visų pirma pažeidžia raupsuotasis, kuris nepaiso Įstatymo nurodymų, palieka savo izoliaciją ir ateina pas Jėzų. Jo liga buvo suvokiama kaip dieviška bausmė, tačiau Jėzaus veide jis pamato kitokį Dievo veidą: ne Dievą, kuris baudžia, o Tėvą, kuris užjaučia ir myli, išlaisvina iš nuodėmių, niekada neatsako gailestingumo. Tas žmogus galėjo išeiti iš izoliacijos, nes Jėzuje atranda Dievą, kuris dalijasi jo skausmu. Jėzaus laikysena jį traukia, paskatina išeiti iš savęs ir jam patikėti savo skausmingą istoriją.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, tokiems dera būti ir kunigams, ypač klausantiems išpažinčių: ne su rykšte rankose, tačiau švelnių, išklausančių. Šv. Petro aikštėje buvusių maldininkų Šventasis Tėvas paprašė paploti tokiems kunigams.
Antrąjį taisyklių pažeidimą padarė pats Jėzus: nors Įstatymas draudė liesti raupsuotuosius, jis pasigailėjo, ištiesė ranką, palietė ir pagydė. Kažkas pasakytų – nusidėjo, padarė tai, kas draudžiama. Yra pažeidėjas. Neapsiribojo žodžiu, bet dar ir palietė. Šiuo meiliu prisilietimu jis užmezgė ryšį, bendrystę, įsitraukė į kito gyvenimą tiek, kad net pasidalijo žaizdomis. Tokiu būdu Jėzus parodė, kad Dievas nėra abejingas, nesilaiko saugaus atstumo, priešingai, gailestingai prisiartina ir prisiliečia prie mūsų gyvenimo, kad jį pagydytų.
„Broliai ir seserys, ir šiandien pasaulyje daug mūsų brolių ir seserų kenčia nuo šios (raupsų) ligos ir nuo kitų ligų ir būsenų, prie kurių, deja, prisideda priešiškos socialinės nuostatos, kai kuriais atvejais – net religinė diskriminacija“, – pridūrė popiežius Pranciškus. Pasak jo, kiekvienas iš mūsų gali susižeisti, patirti nesėkmių, susidurti su kančiomis, egoizmu, kuris atskiria nuo Dievo ir kitų. Žvelgdamas į šią tikrovę Jėzus skelbia, jog Dievas nėra idėja ar abstrakti doktrina, tačiau tas, kuris tarsi užsikrečia mūsų sužeistu žmogiškumu ir nebijo prisiliesti prie mūsų žaizdų. Tai sako ne kas kitas, o apaštalas Paulius, kuris rašo, kad Jėzus, būdamas teisus, „tapo nuodėme“ dėl mūsų (žr. 2 Kor 5, 21).
Dėl geros reputacijos taisyklių ir socialinių įpročių dažnai nutildome skausmą arba užsidedame jį užmaskuojančias kaukes. Taip pat dėl egoistinių apskaičiavimų arba vidinių baimių vengiame labiau įsitraukti į kitų kančias.
„Prašykime Viešpaties priešingo dalyko – malonės patirti šiuos du taisyklių pažeidimus, kaip kad Evangelijoje“, – sakė popiežius Pranciškus. Viena, kad turėtume drąsos išeiti iš izoliacijos, iš kiauto, iš savęs gailėjimosi ar nuoskaudos dėl nesėkmių ir ateiti pas Jėzų tokie, kokie esame. Antra, kad pažeistume taisykles taip, kaip Jėzus: kad mūsų meilė eitų toli už konvencinių ribų, kad įveiktų išankstines nuostatas ir baimę įsipainioti į kito gyvenimą. Telydi mus šiame kelyje Mergelė Marija, meldė Šventasis Tėvas ir pakvietė kartu kalbėti „Viešpaties angelo“ maldą. (RK / Vatican News)
