Popiežius Irako kriščionims: ne bėgimas, ne kardas, o meilė
Nuo seniausių laikų, pažymėjo Šventasis Tėvas, Irako žemėse ieškota išminties, puoselėtos žinios. Tačiau dažnai tas, kuris turi daugiau priemonių, įgyja daugiau žinių ir daugiau galimybių, o jų neturintis – nustumiamas į šalį. Tokia šiandien paplitusi nelygybė yra nepriimtina. Išminties knyga stebinančiai apverčia šią situaciją: „Paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai teisiami (žr. Iš 6, 6)“.
Mažiau turintis pasauliui yra atstumtinas, o daugiau turintis – privilegijuotinas. Dievui – atvirkščiai: galingesnis bus griežtai teisiamas, o paskutinieji bus privilegijuojami.
Jėzus, įsikūnijusi Išmintis, Evangelijoje užbaigia šį apvertimą: ne tarp kitko, o pirmosios kalbos pradžioje – palaiminimuose. Apvertimas yra visiškas: palaiminti tie, kurie rauda, yra persekiojami, vargšai. Kaip tai įmanoma? Pasauliui palaimintieji yra turtingi, galingi, žinomi. Vertas tas, kuris turi, kuris gali, kuris svarbus. Dievui – atvirkščiai: didesnis ne turintis draugiau, o nuolankus dvasioje; ne visiems nurodinėjantis, bet romus; ne aukštinamas žmonių, bet gailestingas broliui.
Ši perspektyva, neslėpė Šventasis Tėvas, gali sukelti dvejonę: jei gyvensiu taip, kaip Jėzus kviečia, ką laimėsiu? Ar neatsidursiu po kitų padu? Ar Jėzaus pasiūlymas naudingas? Ar pralaimintis? Ne pralaimintis, tačiau išmintingas. Išmintingas, nes palaiminimų šerdyje esanti meilė, silpna pasaulio akyse, iš tiesų viską laimi ir nugali. Ant kryžiaus ji parodė, jog yra stipresnė už nuodėmę, o kape įveikė mirtį. Ta pati meilė leido kankiniams pergalingai įveikti išbandymus. Kaip pabrėžė apaštalas Paulius, viskas praeina, tik meilė ne, tik meilė niekada nesibaigia. Gyventi palaiminimais – amžina padaryti tai, kas praeina, atnešti dangų į žemę.
Kaip? Kasdieniu liudijimu. Tai nereiškia ypatingų ir mūsų jėgas pranokstančių žygių. Palaimintas tas, kuris gyvena romiai, kuris gailestingas, kuris išsaugo tyrą širdį ten, kur gyvena. Kad būtum palaimintas, reikia ne retkarčiais tapti herojumi, bet liudytoju kiekvieną dieną. Nes taip elgėsi Jėzus, iki galo išgyvendamas tai, ką buvo kalbėjęs.
Apaštalas Paulius, priminė popiežius, meilę aprašė šiek tiek netikėtu žodžiu – meilė yra maloninga (žr. 1 Kor 13, 4). Šiuo žodžiu taip pat apsakoma Dievo kantrybė. Istorijoje žmogus daug kartų nutolo nuo Dievo, išdavė sandorą, tačiau Dievas išliko ištikimas, kantrus, atlaidus. Kantrybė yra meilės savybė. Toks yra Dievo liudytojas – jis nėra aikštingas, pasyvus, kerštingas, jis nepasiduoda akimirkos aplinkybėms ar instinktui, tačiau yra pasirengęs pradėti iš naujo, nes remiasi meile, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“.
„Galime paklausti savęs: o aš, kaip aš reaguoju į nesklandžias situacijas? Susidūrus su priešiškumu visada kyla dvi pagundos. Visų pirma, bėgti, atsukti nugarą, nenorėti nieko žinoti. Antroji – reaguoti piktai, griebtis jėgos. Kaip kad mokiniai Getsemanės sode: sumaištyje dauguma dėjo į kojas, o Petras griebėsi kardo. Tačiau nei sprukimas, nei kardas nebuvo išeitis. Jėzus pakeitė istoriją. Kaip? Nuolankia meilės jėga, kantriu liudijimu. Taip esame kviečiami elgtis ir mes, taip Dievas išpildo savo pažadus“, – sakė Šventasis Tėvas.
Kiekvieną palaiminimą lydi Dievo pažadas – regėti Dangaus karalystę, būti paguostiems, pasotintiems. Paradoksaliai ir Dievo pažadai išsipildo per mūsų silpnumą.
Dievas palaimintais padaro tuos, kurie iki galo įveikia savo vidinio skurdo kelią. Yra tik šis kelias, kito nėra. Pažvelkime į Abraomą ir Sarą, senus, bevaikius, tačiau jie pasitikėjo palikuonių gausybę pažadėjusiu Dievu. Mozė bijojo eiti ir kalbėtis su faraonu, bet per jo žodžius Dievas išpildė pažadą išlaisvinti tautą. Marija buvo pašaukta tapti motina tuo metu, kai Įstatymo buvo draudžiama. Ir galiausiai Petras – Jėzus pakviečia stiprinti brolius būtent tą, kuris tik ką jo išsižadėjo.
„Brangūs broliai ir seserys, kartais galime pasijusti nesugebantys, nenaudingi. Netikėkime tuo, nes Dievas nori atlikti stebuklus būtent per mūsų silpnumą. (...) Esame išbandomi, dažnai suklumpame, bet nepamirškime, kad su Jėzumi esame palaiminti. Tai, ką pasaulis iš mūsų atima, yra niekis, palyginus su švelnia ir kantria meile, su kuria Viešpats išpildo savo pažadus. Brangi sese, brangus broli, galbūt žvelgi į savo rankas ir jos atrodo tuščios, gal į tavo širdį šliaužia neviltis, gyveni tarsi be atlygio. Jeigu taip yra, neišsigąsk: palaiminimai skirti tau, kenčiančiam, alkanam, trokštančiam teisingumo, persekiojamam. Viešpats tau pažada, kad tavo vardas įrašytas Jo širdyje, danguje“, – sakė popiežius ir dar kartą padėkojo irakiečiams, iš kurių tarpo atsirado tiek kankinių, pamirštų įvykių suvestinėse, tačiau brangių Dievo akyse.
Šventosios Mišios buvo paskutinysis viešas popiežiaus susitikimas šeštadienį. (RK / Vatican News)