Trečiadienio bendroji audiencija. Kelionė į Iraką
„Praėjusiomis dienomis Viešpats man leido aplankyti Iraką, įgyvendinti šv. Jono Pauliaus II sumanymą. Joks popiežius dar nebuvo nuvykęs į Abraomo žemę. Apvaizda panorėjo, kad tai įvyktų dabar, kaip vilties ženklas po daugelio metų karo, terorizmo, sunkios pandemijos metu“, – sakė popiežius.
„Po šios kelionės mano siela kupina dėkingumo. Dėkingumo Dievui ir visiems, kurie šią kelionę padarė įmanoma: Irako prezidentui ir vyriausybei, krašto patriarchams ir vyskupams, visų Bažnyčių vyresniesiems ir tikintiesiems, kitiems religiniams autoritetams, pradedant nuo didžiojo ajatolos Al-Sistani, su kuriuo turėjau nepamirštamą susitikimą Nadžafe“, – tęsė Šventasis Tėvas.
„Šioje piligrimystėje jaučiau stiprų atgailos jausmą – negalėjau prisiartinti prieš šios iškankintos tautos ir Bažnyčios kankinės neprisiimdamas, visos Katalikų Bažnyčios vardu, kryžiaus, kurį jie neša metų metus. Didelio kryžiaus, kaip tas, kuris stovi prie įvažiavimo į Karakošą. Jį ypač jutau matydamas dar atviras sugriovimų žaizdas, ir, dar daugiau, sutikdamas ir išklausydamas smurtą, persekiojimą, tremtį išgyvenusius liudytojus.“
„Tuo pat metu aplink mačiau džiaugsmą priimti Kristaus šauklį, mačiau viltį, atsiveriančią taikos ir brolybės horizontui, apibūdintam Jėzaus žodžiais, kurie tapo kelionės šūkiu: „Jūs visi esate broliai (Mt 23, 8). Išgirdau šią viltį Respublikos prezidento kalboje, atradau ją daugybėje sveikinimų ir liudijimų, žmonių giesmėse ir gestuose. Įskaičiau ją šviesiuose jaunuolių veiduose ir guviose senolių akyse.“
„Irako žmonės turi teisę gyventi taikoje, turi teisę atrasti jiems priklausantį orumą. Jų religinės ir kultūrinės šaknys yra tūkstantmetės: Mesopotamija yra civilizacijos lopšys. Istorijoje Bagdadas buvo pirmaeilės svarbos miestas, amžius saugojęs turtingiausią pasaulio biblioteką. Kas ją sugriovė? Karas. Karas visada buvo pabaisa, kuris, epochoms keičiantis, irgi keitėsi ir toliau ryja žmoniją. Atsakymas į karą nėra kitas karas, atsakymas į ginklus nėra kiti ginklai. Atsakymas yra brolybė. Tai iššūkis Irakui, bet ne vien jam: tai iššūkis daugybei kitų konfliktiškų regionų, galiausiai – visam pasauliui.“
„Dėl šios priežasties susitikome ir meldėmės, krikščionys ir musulmonai, kartu su kitų religijų atstovais, Ure, kuriame Abraomas prieš maždaug keturis tūkstančius metų išgirdo Dievo kvietimą. Abraomas yra tikėjimo tėvas, nes išgirdo Dievo balsą, pažadėjusį palikuonių gausą, viską paliko ir išvyko. Dievas ištikimas savo pažadams ir iki šiol kreipia mūsų taikos žingsnius, kreipia žingsnius tų, kurie eina šia žeme žvelgdami į dangų. Ir Ure kartu stovint po tuo dangumi, tuo pačiu, kuriame mūsų tėvas Abraomas regėjo mus, savo palikuonis, atrodė, jog širdyse vėl skamba šie žodžiai: „Jūs visi esate broliai““, – prisiminė popiežius Pranciškus.
„Brolybės žinią paskleidė ir bažnytinis susitikimas Bagdado sirų katalikų katedroje, kurioje 2010 metais šv. Mišių metu buvo nužudyti 48 žmonės, tarp kurių – du kunigai. Bažnyčia Irake yra Bažnyčia-kankinė ir toje šventovėje, kurios akmenyse įrašytas tų kankinių atminimas, sklido susitikimo džiaugsmas: mano nuostaba, kad esu tarp jų, susiliejo su jų džiaugsmu, kad popiežius yra su jais.“
„Brolybės žinią paskelbėme iš Mosulo ir Karakošo, prie Tigro upės, netoli senosios Ninevės griuvėsių. Dėl ISIS okupacijos daugybė tūkstančių gyventojų turėjo bėgti, tarp jų įvairioms konfesijoms priklausantys krikščionys, kitos religinės mažumos, ypač jazidai. Senoji šių miestų savastis buvo sugriauta. Dabar su didelėmis pastangomis bandoma juos atstatyti, musulmonai pakvietė krikščionis sugrįžti, kartu restauruoja bažnyčias ir mečetes. Toliau melskimės, prašau, už šiuos taip išmėginamus brolius ir seseris, kad jie turėtų jėgų pradėti iš naujo. Ir galvodamas apie daugybę emigravusių irakiečių, jiems norėčiau pasakyti: palikote viską, kaip Abraomas. Saugokite, kaip ir jis, tikėjimą ir viltį, būkite draugystės ir brolybės audėjais ten, kur esate. Ir jei galite – sugrįžkite.“
„Brolybės žinia pasigirdo ir dviejuose Eucharistijos šventimuose: Bagdade, pagal chaldėjų apeigas, ir Erbilyje, kuriame buvau priimtas regiono prezidento ir premjero, kitų valdžios ir tautos atstovų. Abraomo ir jo palikuonių viltis išsipildė slėpinyje, kurį šventėme, Jėzuje, Sūnuje, kurio Tėvas nepagailėjo, tačiau dovanojo už visų išgelbėjimą: jis savo mirtimi ir prisikėlimu mums atvėrė praėjimą į pažadėtąją žemę, į naują gyvenimą, kuriame ašaros bus nušluostytos, žaizdos užgydytos, broliai sutaikyti.“
„Brangūs broliai ir seserys, šlovinkime Dievą už šį istorinį vizitą ir toliau melskimės už tą kraštą ir Artimuosius Rytus. Irake, nepaisant griovimo ir ginklų triukšmo, palmė, krašto ir jo vilčių simbolis, toliau augo ir davė vaisių. Taip yra ir su brolybe: ji nekelia triukšmo, tačiau yra vaisinga ir mus augina. Dievas, kuris yra taika, tesuteikia brolybės ateitį Irakui, Artimiesiems Rytams ir visam pasauliui!“, – linkėjo popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
