Viešpaties kančios pamaldos Vatikane. Ką krikščionims reiškia brolybė?

Šių metų meditacijos tema: brolybė – visuotinė žmonių brolybė ir kristologinė  tikinčiųjų brolybė, kurios pagrindas yra šiomis dienomis liturgijoje mūsų švenčiami slėpiniai.

Pradėdamas homiliją pamokslininkas priminė pernai spalio 3 d. popiežiaus Pranciškaus pasirašytą encikliką „Fratelli tutti“. Per trumpą laiką ji pasiekė daugybę žmonių širdžių ir sužadino troškimą siekti visuotinės brolybės, išryškino daugybę dalykų, kurie šiandieniniame pasaulyje brolybės vertybę žeidžia, taip pat nurodė keletą būdų, kaip siekti tikros ir teisingos brolybės ir paragino visus – žmones ir institucijas – dėl to darbuotis. Popiežiaus enciklika skirta labai plačiam žmonių ratui Bažnyčioje ir už jos ribų, praktiškai visai žmonijai. Ji apima daugelį gyvenimo sričių. Enciklikos pabaigoje yra ir dalis, kurioje kalbama apie evangelinį brolybės pamatą. Mes, krikščionys, tikime, rašo popiežius, kad žmogaus orumo ir brolybės šaltinis slypi Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Didieji mūsų tikėjimo slėpiniai, kuriuos švenčiame šiomis svarbiausiomis liturginių metų dienomis, mus skatina sutelkti dėmesį į kristologinį brolybės pagrindą, kalbėjo kardinolas. 

Žodžiai brolis ir sesuo visų pirma reiškia tų pačių tėvų vaikus, tęsė pamokslininkas. Kiek platesne prasme broliais ir seserims taip pat vadinami žmonės, priklausantys tai pačiai tautai. Plėsdami akiratį, broliais ir seserims vadiname visus žmones. Brolis reiškia tą patį, ką ir kitas Biblijoje dažnai vartojamas žodis, – artimas. Kai Jėzus sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), jis galvoja apie kiekvieną žmogų, kuriam reikia pagalbos. Tačiau greta visų šių senų ir visiems žinomų reikšmių, Naujajame Testamente žodis brolis įgauna ir kitą reikšmę. Broliai ir seserys yra Jėzaus mokiniai. „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 48–50). Tokiam brolybės suvokimui lemtingas įvykis yra Velykos. Kristus tampa „pirmagimiu tarp daugelio brolių“ (Rom 8, 29), o jo mokiniai tampa broliais ir seserimis nauja ir labai gilia prasme: jie dalijasi ne tik Jėzaus mokymu, bet ir jo Dvasia, naujuoju Prisikėlusiojo gyvenimu. Po Velykų broliai ir seserys – tai visų pirma tikėjimo broliai ir seserys, krikščionių bendruomenės nariai. Ir juos galime vadinti kraujo broliais, tik šiuo atveju – Kristaus kraujo.

Žiūrėdami į pasaulio ir Bažnyčios istoriją ir dabartinį gyvenimą konstatuojame, kad žmonių brolybė taip ir lieka neįgyvendintas idealas. Žiūrėdami į Kristaus mokinių bendruomenę irgi su liūdesiu matome, kad jų brolybė sužeista. Kristaus tunika yra suplėšyta į gabalus, sakė kardinolas R. Cantalamessa. Krikščionys ne tik pasidaliję į atskiras Bažnyčias, bet nėra vienybės ir tarp tos pačios konfesijos narių. Kokios yra dažniausios katalikų nesantaikos priežastys? Katalikus tarpusavy skaldo ne skirtingi požiūriai į dogmas, sakramentus ar tarnystes, bet politiniai nesutarimai. Kai tikintieji politinius įsitikinimus kelia aukščiau savo religinės ir bažnytinės tapatybės, tuomet jų religija tampa ideologija. Tai yra nuodėmė, griežčiausia šio žodžio prasme. Tai reiškia, kad žmogaus širdyje „šio pasaulio karalystė“ yra tapusi svarbesnė nei Dievo karalystė. Tai yra didžiojo mūsų priešo velnio darbas. „Diabolos“ ir reiškia skaldytoją, tą, kuris sėja nesantaiką.

Ką mums daryti, kad išsivaduotume iš tokio susipriešinimo? Pasak pamokslininko, turime mokytis iš Evangelijos ir Jėzaus pavyzdžio. Tarp žmonių, kuriems Jėzus skelbė Gerąją naujieną, irgi buvo labai didelių skirtumų, labai stipri politinė poliarizacija – fariziejai, sadukiejai, Erodo šalininkai, zelotai. Jėzus nesitapatino su nė viena šių grupių ir energingai priešinosi bandymams patraukti jį į vieną ar kitą pusę. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė ištikimai sekė Jėzaus politiniu nešališkumu. Tai pavyzdys ir mums, ypač Bažnyčios ganytojams, kurie turi būti visos kaimenės, o ne tik vienos jos dalies ganytojai. Todėl jie pirmieji turi rimtai ištirti savo sąžinę ir paklausti savęs, kur veda savo kaimenę: paskui Jėzų ar paskui savę? Vatikano II Susirinkimas pasauliečiams, o ne dvasininkams suteikė pareigą diegti Evangelijos vertybes socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime, tačiau visada taikiai ir gerbiant kitus.

Į tą, kuris mirė ant kryžiaus, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), šiandien nusižeminę ir gailesčio kupinomis širdimis kreipiamės malda, kurią Bažnyčia kartoja per kiekvienas Mišias prieš Komuniją:  „Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“. Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo, ir suteik jai žadėtą ramybę ir vienybę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“