Popiežiaus katechezė: malda kartu su šventaisiais
„Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į maldos ir šventųjų bendravimo ryšį. Iš tiesų, kai meldžiamės, niekada to nedarome vieni: net jei apie tai negalvojame, esame panirę į didingą maldų upę, kuri atiteka iš prieš mus buvusių laikų ir teka į ateitį“, – sakė Pranciškus.
Maldose, kurias aptinkame Biblijoje ar kurios skamba liturgijoje, girdime aidą pasakojimų apie praeitį, stebuklingus išvadavimus, išlietas ašaras, taip pat džiaugsmą ir nuostabą kūrinijos akivaizdoje. Šie balsai perduodami iš kartos į kartą ir juose persipina mūsų patirtis su visos žmonijos, kuriai ir mes priklausome, patirtimi. Niekas negali atsiriboti nuo savo istorijos, nuo Dievo tautos istorijos. Šis paveldas mus lydi maldoje.
Visais laikais maldos nuolat sklinda iš ligoninių palatų, iš džiugių susibūrimų ir tylaus susikaupimo vietų. Vieno žmogaus skausmas yra visų skausmas ir vieno džiaugsmas yra visų džiaugsmas. Bažnyčioje nė vienas gedulas nelieka vienišas, nė viena ašara neišliejama užmarštyje, nes viskas kartu alsuoja ir dalijasi malone. Kaip tik dėl to seniau buvo paprotys laidoti žmones aplink bažnyčią, tuo norint parodyti, kad prieš mus gyvenusieji ir toliau tam tikru būdu dalyvauja mūsų švenčiamoje Eucharistijoje.
Šventieji yra su mumis, nuolatos mus lydi. Jie yra liudytojai, kuriuos mes gerbiame ir kurių užtarimo prašome savo kasdieninėse maldose. Mes negarbiname šventųjų, patikslino popiežius. Mes juos gerbiame kaip liudytojus, kurie tūkstančiais įvairių būdų mūsų dėmesį ir mūsų maldą nukreipia į Jėzų Kristų – vienintelį Viešpatį, Dievo ir žmogaus Tarpininką. Jei šventieji nevestų mūsų pas Kristų, jie nebūtų šventieji. Šventieji – tai liudytojai, mums rodantys krikščioniškojo gyvenimo kelią, kuriuo jie sekė Kristų. Šventieji mums primena, kad ir mūsų gyvenime, nors esame silpni ir nuodėmingi, visada gali sužydėti šventumas. Ir tai gali įvykti netgi paskutinę akimirką. Popiežius priminė kartu su Kristumi nukryžiuoto prieš mirtį atsivertusio plėšiko atvejį. Tai pirmas kanonizuotas šventasis, sakė Pranciškus. Ir jį kanonizavo ne popiežius, bet pats Jėzus. Šventumas yra gyvenimo kelias, vedantis į susitikimą su Jėzumi. Jis gali būti ilgas, gali būti trumpas, gali pakakti vienos akimirkos. Tačiau šventumas visada reiškia liudijimą. Šventasis – tai sutikęs Jėzų ir juo sekęs liudytojas. Niekada nevėlu atsiversti į Viešpatį, kuris yra geras ir gailestingas, pridūrė Pranciškus.
Katekizmas aiškina, kad šventieji „kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktais žmonėmis [...] Savo užtarimu jie iškiliausiai tarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime jų prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį“ (2683). Slėpiningas solidarumas jungia tuos, kurie perėjo į kitą gyvenimą, ir mus, kurie dar keliaujame per šį savo gyvenimą. Mūsų mirusieji artimieji rūpinasi mumis iš dangaus. Jie meldžiasi už mus; mes meldžiamės už juos; mes meldžiamės kartu su jais. Maldos ryšys mus jungia su šventaisiais, meldžiamės vieni už kitus.
Kai prislegia sunkumai, mes visada galime paprašyti mūsų brolių ir seserų, visų pirma šventųjų, kad jie melstųsi už mus. Vardas, kurį gavome per krikštą, nėra tik etiketė ar papuošalas. Kiekvienam iš mūsų buvo suteiktas Švenčiausiosios Mergelės, kurio nors šventojo ar šventosios vardas, kurie nori ištiesti mums ranką ir padėti gyvenime, išmelsti Dievo malonę, kurios mums reikia, sakė popiežius Pranciškus. (JM / Vatican News)
