Popiežius vadovavo „Angelo pirmadienio“ vidudienio susitikimui
Pasak evangelisto Mato pasakojimo, „smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo“.
„Tas didelis akmuo, kuris turėjo būti blogio ir mirties pergalės anspaudas, buvo paguldytas tarsi laiptelis po kojomis Viešpaties angelui. Visi Jėzaus priešų ir persekiotojų planai ir sumanymai buvo veltui. Ant kapo akmens sėdinčio angelo vaizdinys yra konkretus ir regimas Dievo pergalės prieš blogį, Kristaus pergalės prieš šio pasaulio kunigaikštį, šviesos – prieš tamsumas ženklas“, – sakė popiežius Pranciškus. Angelas „it žaibas“, su „baltais kaip sniegas rūbais“ tarsi praneša, kad Dievo galiai nuridenus kapo akmenį prasideda nauja epocha.
Dievo įsikišimas sukelia dvigubą reakciją. Sargybiniai, negalėdami atspirti tokiai galybei, buvo sukrėsti, pastiro. Prisikėlimo jėga parbloškia tuos, kurie buvo panaudoti, kad užtikrintų tariamą mirties pergalę. Deja, šie vargingi žmonės vėliau pabijojo sakyti tiesą ir pasidavę dievui-pinigui melagingai paliudijo, kad Jėzaus kūną pavogė mokiniai. Visai kitokia moterų reakcija: jos išgirdo Viešpaties angelo kvietimą nebijoti ir neieškoti Jėzaus kape.
„Angelo žodžiuose galime atrasti vertingą mokymą: niekada nepavarkime ieškoti prisikėlusio Kristaus, kuris dovanoja gyvenimo pilnatvę jį sutikusiems. Sutikti Kristų reiškia atrasti širdies taiką. Evangelijos moterys po pradinio sukrėtimo patyrė didelį džiaugsmą sutikusios gyvą Mokytoją. Šiuo velykiniu laiku visiems linkiu panašios dvasinės patirties širdyje, namuose ir šeimose priimant linksmąją Velykų žinią: prisikėlęs Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios. Velykų skelbimas – Kristus yra gyvas, Kristus lydi mano gyvenimą, Kristus yra šalia manęs. Kristus beldžiasi į mano širdį, kad jį įsileisčiau. Kirstus yra gyvas. Šiomis Velykų dienomis mums bus naudinga tai pakartoti: Viešpats gyvena“, – sakė popiežius.
Su tokiu tikrumu šiandien ir per visą Velykų laiką kalbame „Dangaus Karaliene, džiūgauki“. Angelas Gabrielius taip ją pasveikino pirmąjį kartą: „Džiūgauk, malonės pilnoji!“. Dabar Marijos džiaugsmui nieko nebetrūksta: Jėzus gyvas, Meilė laimėjo. „Tegu tai tampa ir mūsų džiaugsmu!“ – palinkėjo popiežius Pranciškus.
Sukalbėjęs vidudienio maldą Šventasis Tėvas dar kartą pasveikino visus joje dalyvavusius nuotoliniu būdu, ypač senelius ir ligonius. „Siunčiu jums padrąsinimo ir dėkingumo už jūsų liudijimą žodį: esu jums artimas“, – pridūrė jis. – „Visiems linkiu su tikėjimu išgyventi šias Velykų oktavos dienas, primenančias Kristaus prisikėlimą. Pasinaudokite gera proga būti prisikėlusio Viešpaties džiaugsmo ir taikos liudytojais. Visiems gerų, ramių, šventų Velykų!“
„Septyniskart septynios dienos“ – taip kartais liturgijoje įvardijamas penkiasdešimties dienų trukmės velykinis laikotarpis, kuris tęsiasi nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių sekmadienio. Šio liturginio laiko prasmė – pratęsti velykinį Kristaus prisikėlimo džiaugsmą ir prasmę, kad jie iš tiesų įsigertų į tikinčiųjų gyvenimą.
Todėl neatsitiktinai velykinio laikotarpio sekmadienių skaitiniai primena Jėzaus susitikimus su mokiniais, žodžius ir veiksmus po Prisikėlimo. Priešpaskutinį Velykų laiko sekmadienį minime Kristaus žengimą į dangų, o paskutinį – Šventosios Dvasios išliejimą, kaip buvo žadėta, ant mokinių. Bažnyčios istorinėje dvasinėje literatūroje Velykų laikas kartais prilyginamas gabalėliui amžinybės laiko tėkmėje arba vienam ilgam sekmadieniui.
Velykų laiko liturgijoje ypač dažnai skamba džiaugsmo šūkis Aleliuja! Todėl šiuo laikotarpiu vietoj Viešpaties angelo maldos, labiau akcentuojančios Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, kalbama malda Dangaus Karaliene:
(RK / Vatican News)
