Popiežiaus katechezė: malda – tai ištverminga kelionė
Katalikų Bažnyčios katekizmas sako, kad „melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas“ (2729). Žmogus pradeda melstis, bet štai jo mintys ima keliauti kitur, po visą pasaulį; širdis yra vienur, mintys – kitur. Visi esame su tuo susidūrę, sakė Pranciškus. Galvoje nuolat sukasi įvairios mintys ir vaizdai. Išsiblaškymas trukdo ne tik maldai. Susikaupimo ir sutelkto dėmesio reikia ir darbe. Pagaliau ir atletams, kad laimėtų varžybas, reikalingas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir susikaupimas. Nors išsiblaškymas paprastai nėra mūsų valingas pasirinkimas, tačiau turime su juo kovoti, sakė popiežius, primindamas mūsų dvasiniam paveldui priklausančią, bet dažnai užmirštamą budrumo dorybę. Jėzus ne kartą prašė: „Budėkite!“
Kita kliūtis maldai – tai ta būsena, kurią katekizmas vadina sausra. Tai tie atvejai, „kai širdis jaučiasi tuščia, nėra potraukio mintims, prisiminimams ir jausmams, taip pat ir dvasiniams“ (2731). Katekizmas, kalbėdamas apie šią būseną, mini Kristaus mokinių išgyvenimus po Jėzaus nukryžiavimo. Tai Didžiojo penktadienio vakaro ir Didžiojo šeštadienio sausra: Jėzaus nėra, jis – kape. Jėzus miręs. Mokiniai palikti vieni. Šį sunkumą popiežius paaiškino ir paprastesniu žmonių gyvenimo pavydžiu: susitinkame su draugu ir paklausiame: „Kaip laikaisi?“, o jis atsako: „Šiandien man bloga, viską matau pilka“. Iš tiesų labai dažnai būna tokių pilkų dienų, tačiau negalime leisti, kad pilkuma užvaldytų mūsų širdį. Net ir pilkomis dienomis širdis turi būti visada pasirengusi priimti šviesą. Širdis visada turi būti atvira Viešpaties šviesai. Visada turime su viltimi jos laukti, net ir pilkomis dienomis.
Dar viena katekizmo minima kliūtis, su kuria susiduriame melsdamiesi, yra vangumas. Tačiau tai jau ne tik šiaip kliūtis, bet tikra yda, su kuria reikia kovoti. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, kad „dvasinio gyvenimo žinovai jį (vangumą) laiko tam tikra depresija, kurią sukelia ištižimas, sumažėjęs budrumas, nerūpestinga širdis“ (2733). Su vangumu reikia kovoti, nes kitaip jis gali pražudyti sielą.
Ką turime daryti, kai melsdamiesi matome, kad užsidegimas ilgai netrunka, kai jaučiame, kad ateina nusivylimas? Turime suprasti, kad malda – tai kelionė, sakė Pranciškus. Dvasinio gyvenimo pažanga – tai ne ekstazė po ekstazės, bet sugebėjimas ištverti sunkiomis akimirkomis. „Eik vis pirmyn, pirmyn, pirmyn ir pirmyn, o kai pavargsi – stabtelk, o po to vėl ištvermingai tęsk kelionę.“
Popiežius priminė, ką šv. Pranciškus Asyžietis sakė apie tobulą džiaugsmą: tai ne iš dangaus nukritusi nesibaigianti sėkmė, ne žmogaus šaunumo rezultatas, bet ištvermingas ėjimas pirmyn, net ir tuomet, kai kiti ne giria, bet skriaudžia, kai nelieka pradžioje lydėjusio malonumo jausmo. Daugybė šventųjų yra išgyvenę tokį ėjimo „slėniu tamsiuoju“ jausmą. Nesipiktinkime, jei skaitydami jų dienoraščius susiduriame su pasakojimais apie varginančią beskonę maldą. Popiežius paminėjo ir Biblijos veikėjo Jobo atvejį. Jis, visko netekęs, nesutinka, kad Dievas taip su juo elgtųsi, protestuoja. Net ir protestas Dievo akivaizdoje yra malda. Tai sūnaus ar dukters laikysena tėvo akivaizdoje. Net ir kietus bei karčius mūsų žodžius Dievas priims kaip mylintis tėvas, priims juos kaip mūsų tikėjimo išpažinimą, kaip maldą, sakė popiežius. (JM / Vatican News)
