Popiežius pasveikino konferencijos „Protas, kūnas ir dvasia“ dalyvius
Popiežiškosios kultūros tarybos ir Cura fundacijos surengtoje konferencijoje dalyvavo dešimtys žinomų medikų, sveikatos problemų tyrinėtojų iš garsių universitetų, mokslininkų, taip pat etikos klausimų ekspertų, religinių lyderių, ligonių teisių rėmėjų, filantropų, politikų ir šias temas žiniasklaidoje pristatančių apžvalgininkų.
Anot Pranciškaus, žodžiai kūnas, protas, dvasia yra raktiniai per amžius besitęsiančiuose siekiuose suprasti žmogaus asmens slėpinį. Jis atkreipė dėmesį, kad šios trys kategorijos skiriasi nuo klasikinės krikščioniškos sampratos. Pastaroji žmogaus asmenį aprašo kaip neatskiriamą kūno ir dvasios vienybę, pasižyminčia protu ir valia. Tačiau ši samprata nėra vienintelė. Apaštalas Paulius, pavyzdžiui, rašo apie „dvasią, sielą ir kūną“ (1 Tes 5, 23). Šią trijų elementų sampratą vėliau priėmė ir kai kurie Bažnyčios tėvai, ir šiuolaikiniai mąstytojai. Kalbant apie šiandien, jos nuopelnas yra tas, jog pažymi, kad kai kurie mūsų egzistencijos matmenys, šiandien atskiriami, giliai ir neatsiejamai susiję.
Biologinis mūsų egzistencijos lygis, kuris reiškiasi kūniškumu, yra pats betarpiškiausias, tačiau tai nereiškia, kad lengvai suprantamas. Nesame grynos dvasios. Kiekvieno iš mūsų pradžia susijusi su kūnu. Ne vien turime kūną, bet ir esame kūnas. Krikščioniškas tikėjimas sako, kad juo būsime ir po prisikėlimo.
Šioje perspektyvoje medicinos istorija, ne vien Vakaruose, ne vien akademinė, taip pat yra nuostabi žmogaus savęs atskleidimo kelionė. Tarpdisciplininės studijos taip pat išryškino sąsajas tarp fizinės būklės ir aplinkos, tarp sveikatos ir to, ką valgome, tarp fizinės gerovės ir dvasinio gyvenimo puoselėjimo per maldą, meditaciją, net tarp sveikatos ir meno, pavyzdžiui, muzikos klausymosi. Neatsitiktinai medicina yra tiltas tarp gamtos mokslų ir žmogaus mokslų. Philosophia corporis („kūno filosofija“) – taip ji vadinama viename Vatikano Apaštalinėje bibliotekoje saugomame manuskripte.
Sukauptos žinios, nauji atradimai ir tyrimai virsta nepaprastomis galimybėmis įveikti įvairias ligas. Pakanka pagalvoti apie genetiką. Bet tuo pat metu genetinė manipuliacija kelia ir esminių etinių bei antropologinių klausimų.
Kitas toks pat svarbus žmogaus asmens matmuo, vadinamas protu, arba savivoka, jis jau tūkstantmečiais vadinamas esme, kuri mus ir daro žmonėmis. Šiandien ši esmė dažnai sutapatinama su smegenimis ir jų neurologinėmis funkcijomis. Tačiau jos neišsemia visų reiškinių, būdingų žmonėms, dažnai neišmatuojamų, peržengiančių materialinį kūniškumą. Galima pasakyti: žmogus negali turėti proto be smegenų medžiagos, bet jo protas negali būti redukuotas vien į smegenų medžiagą.
Mokslui nėra lengva kalbėti apie sąmoningą protą, jis turi būti tiriamas ir aprašomas iš tarpdisciplininės perspektyvos. Jis siejasi su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kaip kad moralinis jautrumas, užuojauta, įsijautimas, solidari meilė, nesavanaudiška pagalba, grožio suvokimas, begalybės ir transcendencijos paieškos.
Klasikinės graikų bei judėjiškosios-krikščioniškosios tradicijų akyse žmogui būdingos savybės, tarp jų moralinė sąžinė ir atvirumas antgamtiniam matmeniui, Dievui, kyla iš transcendentinio matmens, kuris tapatinamas su mūsų būties nematerialiu pradu – dvasia. Dvasia yra tai, kas daro žmogų išskirtinį ir vienintelį, palyginus su kitomis gyvybės formomis. Žmogaus atvirumas už jį patį didesniam transcendentiniam horizontui yra tai, kas kuria ir liudija jo neišmatuojamą vertę, pažymėjo popiežius tarptautinės konferencijos dalyviams. (RK / Vatican News)
