Sekmadienio vidudienio malda. Kodėl mokiniai neliūdi?
„Kodėl mokiniai nėra liūdni? Kodėl ir mes turėtume džiaugtis, matydami Jėzų, kuris žengia į dangų?“ – per sekmadienio vidudienio maldos susitikimą klausė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į miesto gyventojus ir piligrimus Šv. Petro aikštėje.
Žengimas į dangų užbaigia Jėzaus misiją tarp mūsų. Jei dėl mūsų Jėzus nužengė iš dangaus, tai dėl mūsų į ten ir pakyla. Nužengęs į mūsų žmogiškumą ir jį atgaivinęs, vėliau žengia į dangų su mūsų kūnu. Jis yra pirmas žmogus, įžengęs į dangų, nes Jėzus yra žmogus, tikras žmogus, jis yra ir Dievas, tikras Dievas. Mūsų žmogiškas kūnas yra danguje – tai džiaugsmo priežastis! Dievo dešinėje pirmą kartą sėdi žmogaus kūnas, Jėzaus kūnas: šiame slėpinyje kiekvienas iš mūsų kontempliuoja savąją ateitį ir paskirtį. Ne, tai nėra apleidimas – Jėzus visiems laikams lieka su savo mokiniais, lieka su mumis.
Jis pasilieka maldoje: kaip žmogus meldžia Tėvą ir kaip Dievas – žmogus ir Dievas – Tėvui parodo savo žaizdas, kurios mus atgaivino. Jėzaus malda ten, danguje, vyksta su mūsų žmogaus kūnu; jis yra vienas iš mūsų, Dievas-žmogus, ir už mus meldžiasi. Tai mums suteikia daugiau nei saugumą – suteikia džiaugsmą, didelį džiaugsmą.
Antroji džiaugsmo priežastis ta, kad pažadėjo atsiųsti ir atsiuntė pažadėtąją Šventąją Dvasią, kad eitume skelbti Evangeliją.
Žengimo į dangų iškilmės metu kontempliuodami dangų, į kurį Kristus pakilo ir atsisėdo Tėvo dešinėje, melskime Dangaus Karalienės Marijos užtarimo, kad sugebėtume drąsiai liudyti Prisikėlusįjį konkrečiose gyvenimo situacijos. (RK / SAK / Vatican News)
