Šv. Jono Pauliaus II sukaktys: Bažnyčia visai žmonijai prašo Šventosios Dvasios dovanų
Ilgoką ir sudėtingą encikliką Dominium et vivificantem apie Šventąją Dvasią Bažnyčios ir pasaulio gyvenime popiežiaus Jono Pauliaus II įpėdinis kardinolas J. Ratzingeris (Benediktas XVI) priskyrė Jono Pauliaus II „Trejybės triptikui“, kurį sudaro pirmoji ir programinė Jono Pauliaus II enciklika „Redemptor hominis“ (1979 m.), po metų paskelbta „Dives in misericordia“ apie Dievo gailestingumą (1980) ir 1986 metais pasirodžiusi Dominium et vivificantem.
Šioss trijose enciklikose popiežius kalba apie Švenčiausiąją Trejybę, Triasmenį Dievą – Sūnų, Tėvą ir Dvasią – prieš akis turėdamas Bažnyčios žengimo į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį uždavinius. Enciklikos 67 skyriai suskirstyti į tris dalis. I dalis: „Tėvo ir Sūnaus Dvasia – dovana Bažnyčiai”; II dalis – „Dvasia, parodanti pasaulio nuodėmę“ ir III dalis – „Gyvybę teikianti Dvasia”.
Kaip programinėje 1979 m. enciklikoje, taip ir Dominum et vivificantem popiežius mąsto apie pasirengimą švęsti didįjį jubiliejų, žymintį perėjimą iš antrojo į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį: „Tai į Šventąją Dvasią krypsta Bažnyčios mintys ir širdis dvidešimto amžiaus pabaigoje ir trečio tūkstantmečio po Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį pradžioje“. Jonas Paulius II ragina „vis gyviau suprasti, kad Bažnyčios veikloje, vykdomoje išganymo istorijoje, kuri yra visos žmonijos istorijos dalis, yra ir veikia Šventoji Dvasia, žmogaus žemiškąją kelionę gaivinanti dieviškosios gyvybės kvėpimu ir visą kūriniją bei visą istoriją vedanti į galutinį jos tikslą – Dievo begalinį vandenyną“.
Šventosios Dvasios atėjimas įvyko žmogiškojo laiko plotmėje kaip įvykis, priklausantis žmogaus istorijai žemėje, o Bažnyčios kelias eina per žmogaus širdį, nes tai „intymi išganomojo susitikimo su Šventąja Dvasia vieta“, vieta, kurioje Šventoji Dvasia tampa „versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Popiežius šv. Jonas Paulius II enciklikos Dominum et vivificantem išvadose kviečia su juo susimąstyti: Šventoji Dvasia ima tai, kas Kristaus, ir atiduoda visiems, ji be paliovos skverbiasi į pasaulio istoriją, ateidama į žmogaus širdį. Čia ji tampa tikruoju „vargstančiųjų tėvu“, „dovanų dalytoja“, „amžina šviesybe“; čia ji tampa „svečiu atlankytoju“, ateinančiu prie kiekvieno žmogaus vidinio slenksčio. Ji iš tikrųjų atneša poilsį pavargusiems nuo rankų darbo ir protinio darbo; ji atneša atvėsį dienos kaitroje, tarp rūpesčių, kovų ir pavojų; pagaliau ji atneša paguodą, kai žmogaus širdis rauda ir patiria nevilties pagundą.
Tik Šventoji Dvasia iš tikrųjų „parodo nuodėmę“, blogį, siekdama atkurti gėrį žmoguje ir žmonių pasaulyje, kad „atnaujintų žemės veidą“. Ji „nuvalo, kas sutepta“ žmoguje, „kas nešvaru“; ji gydo žaizdas, net giliausias žmogiškosios egzistencijos žaizdas; ji pakeičia vidinę sielų sausrą ir paverčia derlingais malonės ir šventumo laukais. Nelankstų ji palenkia, šaltą sušildo, paklydusį pataiso išganymo keliuose.
Sukurtajame mūsų pasaulyje yra Šventoji Dvasia – nesukurtoji Dovana. Tai Tėvo ir Sūnaus Dvasia; kaip Tėvas ir Sūnus, ji yra nesukurta, begalinė, amžina, visagalė, Dievas ir Viešpats. Dievo Dvasia „pripildo pasaulį“, ir visa, kas sukurta, joje atpažįsta savo tapatumo šaltinį, joje atskleidžia savo transcendentinę raišką, kreipiasi į ją ir jos laukia, jos šaukiasi visa savo būtimi. Į ją, Globėją ir tiesos bei meilės Dvasią, kreipiasi žmogus, gyvenantis tiesa ir meile ir negalintis gyventi be tiesos ir meilės šaltinio. Į ją kreipiasi Bažnyčia, esanti žmonijos širdyje, kad galėtų išprašyti ir dalyti visiems Meilės, kuri buvo „išlieta mūsų širdyse“, dovanas. Į ją kreipiasi Bažnyčia sunkiuose žmogaus kelionės žemėje keliuose; nepailsdama prašo žmogiškųjų veiksmų teisumo, nes tai yra jos kūrinys; ji prašo džiaugsmo ir paguodos, kurių atnešti gali tik ji, tikroji Guodėja, nužengdama į žmonių širdžių gelmes; ji prašo dangaus šlovę pelnančių dorybių malonės; ji prašo amžinojo išganymo dieviškojo gyvenimo bendrystės pilnatvėje, kurį Tėvas nuo amžių buvo pažadėjęs žmonėms, iš meilės sukurtiems pagal Švenčiausios Trejybės paveikslą ir panašumą.
Bažnyčia, į save sudėjusi visų žmonių širdis, prašo Šventąją Dvasią palaimos, visiškai įgyvendinamos tik Dieve, – „džiaugsmo, kurio niekas neatims“, džiaugsmo, kuris yra meilės vaisius, taigi Dievo, kuris yra Meilė, vaisius; ji prašo „teisumo, taikos ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje“, o tai ir yra „Dievo karalystė“.
*
Popiežius Pranciškus sekmadienį, gegužės 23 dieną, aukos Sekminių iškilmės Mišias Vatikano bazilikoje. Šventųjų Mišių, kurias transliuos Vatican Media, pradžia – 10.00 val. Romos laiku. (SAK / Vatican News)
