Ko popiežius tikisi iš nuolatinių diakonų?

Visų pirma popiežius nori, kad diakonai savo liudijimu ir veikla įkūnytų Bažnyčios pašaukimą nuolankiai tarnauti žmonėms, ypač kenčiantiems ir atstumtiems. Šią užduotį jiems skyrė Vatikano II Susirinkimas, atnaujinęs Bažnyčioje pirmaisiais amžiais gyvavusią ir vėliau išnykusią nuolatinio diakonato tarnystę. Pagal prieš Susirinkimą galiojusią tvarką, diakonatas buvo tik tarpinis laiptelis siekiant kunigystės. Įkūrus nuolatinį diakonatą, buvo sugrąžinta šios tarnystės pirmapradė prasmė ir specifiškumas. Nuolankiai ir nuoširdžiai vykdoma diakono tarnystė padeda Bažnyčios bendruomenei vaduotis iš klerikalizmo. Bažnyčioje negali būti kastų, kurių nariai jaustųsi aukštesni už kitus. Įsivaizdavimas, kad kai kurie bendruomenės nariai, kunigai yra aukščiau kitų ir yra klerikalizmo esmė, sakė popiežius. Reikia klerikalizmą pašalinti iš Bažnyčios. Diakonai, būdami pasišventę Dievo tautai ir jai tarnaudami, liudija, kad niekas tikinčiųjų bendruomenėje neturi teisės kelti savęs aukščiau už kitus. Bažnyčioje turi galioti nusižeminimo logika. Visi turime būti nusižeminę, nes Jėzus nusižemino, tapo visų tarnu. Pasak Pranciškaus, taip būtų galima trumpai apibrėžti diakonų pašaukimą ir dvasingumą: klusnūs širdyje ir atviri išorėje, geraširdžiai ir pastebintys kiekvieną žmogų, kuriam reikia pagalbos. Popiežius sakė, kad svarbus diakonystės bruožas yra pranašiškas žvilgsnis į savo artimiausią aplinką ir į pasaulį. Diakonas iš tolo pastebi Jėzų kitame žmoguje.

Galiausiai popiežius paminėjo ir diakono, kaip šeimos tėvo, pašaukimo svarbą ir ragino Romos nuolatinius diakonus būti gerais vyrais savo žmonoms, gerais tėvais savo vaikams, seneliais – anūkams. (JM / Vatican News)