Popiežiaus laiškas sirų malabarams dėl eucharistinės liturgijos
Sirų malabarų Bažnyčia yra viena iš vadinamųjų Rytų Bažnyčių. Kartais jos nariai save vadina Šv. Tomo Bažnyčia arba Šv. Tomo krikščionimis, mat savo bendruomenės gimimą sieja su apaštalo Tomo kelione į dabartinės Indijos teritoriją ir evangelizavimu tarp Indijos pietvakarinės pakrantės – Malabaro kranto – žmonių, dabartinėje Keraloje.
Amžiams bėgant, apie tūkstantį metų, šios bendruomenės palaikė glaudžius ryšius su Rytų sirų (arba Chaldėjų) Bažnyčia. Abu šie dėmenys – „sirų“ ir „malabarų“ – vėliau, 19 amžiuje, tapo Bažnyčios tapatybe: tai sirų apeigų krikščionys, gyvenantys Indijos pusiasalio Malabaro krante. Jos šiandieninis centras yra Keralos valstijoje.
16 amžiuje, portugalams pasiekus ir įsitvirtinus Indijoje, sirų malabarų bendruomenės įžengė į naują etapą: nutrūko ryšiai su chaldėjais, prasidėjo bažnytiniai, teologiniai, sielovadiniai kontaktai su lotynų apeigų katalikais. Dalis Malabaro kranto krikščionių panoro ar sutiko užmegzti vienybę su Šventuoju Sostu ir ją išlaikė iki šios dienos. Kita dalis atsisakė ir priėmė Vakarų sirų (Antiochijos) teologinę bei liturginę tradiciją, skilo į įvairias nepriklausomas Bažnyčias, kai kurios gyvuoja ir iki šios dienos.
Kontaktai su Romos Katalikų Bažnyčia, be abejo, davė daug vaisių sirų malabarams, bet taip pat suteikė kentėjimo dėl jų liturginės ir dvasinės tradicijos nuvertinimo. Ypač 17–18 amžiuje šią tradiciją buvo bandoma sulotyninti arba įdiegti lotynų apeigų liturgiją. 19 amžiuje tokio dominuojančio požiūrio, paveikto ir poreformacinio laikotarpio Europoje pastangų išsaugoti katalikišką liturgiją ir išvengti chaoso, palengva atsisakyta. 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje popiežiai paskelbė dokumentus ir potvarkius, kuriuose pabrėžė istorinių liturginių tradicijų teisėtumą, lygybę su lotynų apeigomis. Sirų malabarų Bažnyčioje prasidėjo jos istorinės liturgijos tradicijos renesansas.
Tačiau netrukus Vatikano II Susirinkimas ir jo liturginė reforma vėl iškėlė sunkų klausimą sirų malabarams: kaip išsaugoti savo senąją tradiciją, bet tuo pat metu ją atnaujinti pagal Susirinkimo nuostatas? Kai kurios parapijos ar vyskupijos laikėsi vienų, kitos – kitokių apeigų. Tačiau tokia padėtis kėlė įtampą, sirų malabarų ganytojai ne kartą susitiko ir sprendė, ką daryti. Viename iš tokių susitikimų 1999 metais buvo vienbalsiai pritarta, kokiu būdu suvienodinti katalikiškos liturgijos centre esančios Qurbana Taksa (Eucharistinės aukos) apeigas. Tačiau per du dešimtmečius tai dar nepavyko.
Popiežiaus Pranciškaus laiške raginama ir prašoma laikytis vienodos eucharistinės liturgijos pagal 1999 metų nurodymus, patvirtintus Šventojo Sosto, dėl pačios sirų malabarų bendruomenės stabilumo, bendrystės, gėrio, harmonijos ir vienybės. Popiežius, pabrėžė dvi Evangelium gaudium (222–230) nuostatas, kurios, pasak jo, pravers sirų malabarų ganytojų bendrai kelionei: „laikas svarbesnis už erdvę“ ir „vienybė pranašesnė už konfliktą“. (RK / Vatican News)
