Popiežiaus potvarkis dėl priešsusirinkiminės Romos apeigų formos
Apaštališkasis laiškas motu proprio „Traditionis custodes“
Pagrindiniai popiežiaus potvarkio adresatai yra vyskupai, kurie, būdami vienybėje su Romos vyskupu, yra paskirų Bažnyčių vienybės regimas principas ir pagrindas, tradicijos saugotojai („Traditionis custodes“).
Motu proprio primenama, kad tėviškai skatindami vienybę ir santarvę Pranciškaus pirmtakai šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI leido ir palengvino sąlygas naudotis 1962 metų Romos Mišiolu, išleistu šv. Jono XXIII, tiems tikintiesiems, kurie jautėsi prisirišę ir saistomi liturginių formų, ankstesnių už Vatikano II Susirinkimo norėtos krikščioniškos liturgijos reformos, kurios išraiška yra 1970 metų (arba Pauliaus VI) Mišiolas.
2020 metais Tikėjimo mokymo kongregacija atliko smulkią vyskupų apklausą apie tai, kaip buvo taikytos Benedikto XVI 2007 metų motu proprio „Summorum pontificum“ nuostatos. Atsižvelgęs į vyskupų prašymus ir išklausęs Tikėjimo mokymo kongregacijos nuomonės, popiežius Pranciškus nusprendė, kad nuo šiol šventųjų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II patvirtintos knygos, atitinkančios Vatikano II Susirinkimo potvarkius, yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška (žr. 1 sk.).
Vyskupui, atsakingam už savosios vyskupijos liturginį gyvenimą, tenka atsakomybė reguliuoti liturginį gyvenimą jos teritorijoje. Jis sprendžia, ar leisti naudoti 1962 metų Mišiolą pagal Šventojo Sosto nustatytas gaires (žr. 2 sk.)
Tose vyskupijose, kuriose iki šiol yra viena ar daugiau grupių, švenčiančių pagal anksčiau už Vatikano II Susirinkimą išleistą Mišiolą, vyskupas turi patikrinti ir įsitikinti, kad tos grupės neatmeta liturginės reformos, Vatikano II Susirinkimo ir popiežių mokymo galiojimo ir teisėtumo. Vyskupas turi nurodyti vietą ar vietas, kur šios grupės gali rinktis eucharistinei maldai, tačiau tai neturi būti parapijinės bažnyčios arba naujos personalinės parapijos. Vyskupas turi nustatyti dienas, kada galima naudoti 1962 metų Mišiolą. Skaitiniai šių dienų Mišiose turi būti skaitomi vietine kalba, naudojantis oficialiais vertimais. Vyskupas turi paskirti kunigą, savo delegatą, kuris taps atsakingas už šventimą pagal Mišiolą, ankstesnį už 1970-ųjų metų reformą, ir sielovadiškai rūpinsis tomis tikinčiųjų grupėmis. Jis turi gerai suprasti liturginius tekstus lotyniškai, pasižymėti sielovadine meile ir bažnytinės bendrystės jausmu. Būtina, kad jam rūpėtų ne vien orus liturgijos šventimas, bet sielovadinė bei dvasinė tikinčiųjų būklė. Vyskupas turi įvertinti personalinių parapijų, kanoniškai įsteigtų toms tikinčiųjų grupėms, naudą dvasiniam augimui ir nuspręsti, ar jas toliau išlaikyti. Vyskupas turi stengtis nekurti naujų grupių (žr. 3, 1–6 sk.)
Kunigai, kurie gaus šventimus po popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo laiško, norėdami aukoti šv. Mišias pagal 1962 metų Mišiolą turės gauti vyskupo leidimą. Tie, kurie jau aukoja – gauti leidimą tokį aukojimą tęsti (žr. 5 ir 6 sk.) Pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštalinio gyvenimo draugijos, įsteigtos Popiežiškosios komisijos „Ecclesia Dei“ nuo šiol priklauso nuo Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos. Pastaroji, kartu su Sakramentų ir Dievo kulto kongregacija, atsakinga už Pranciškaus apaštališkojo laiško nuostatų gerbimą. Visos kitos normos, instrukcijos, išlygos, papročiai, nesuderinami su šiuo apaštališkuoju laišku, yra panaikinami (žr. 6, 7, 8 sk.) Apaštališkojo laiško nuostatos įsigalioja tuoj pat.
Laiškas vyskupams
Kai Benediktas XVI 2007 metais paskelbė „Summorum pontificum“ potvarkius ir išplėtė galimybę naudoti ankstesnę už 1970 metų reformą liturgijos formą, jis pridėjo laišką, kuriame paaiškino savo sprendimo intencijas ir motyvus. Panašiai ir popiežius Pranciškus prie savo apaštališkojo laiško motu proprio „Traditionis custodes“ pridėjo paaiškinamąjį laišką, adresuotą visų pirma vyskupams.
Jame Pranciškus priminė, kad priežastis, dėl kurios šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu leista (1984 ir 1988 mm potvarkiai) naudoti šv. Pijaus V Mišiolo paskutinį leidimą, 1962 metais patvirtintą šv. Jono XXIII, buvo troškimas užgydyti skilimą su arkivyskupo Lefebre vadovautų judėjimu. Tačiau daug kas šį leidimą interpretavo kaip laisvę Pijaus V Mišiolą naudoti paraleliai Pauliaus VI Mišiolui. 2007 metais, praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui ir atsižvelgdamas į tikinčiųjų bei dvasininkijos dėkingumą už suteiktą galimybę, Benediktas XVI paskelbė „Summorum pontificum“, kuriuo suteikta dar daugiau galimybių tiems, kurie atrado tos liturginės formos grožį, tačiau tuo pat metu įvedė daugiau juridinio aiškumo. Šv. Pijaus V patvirtintas Mišiolas, iš naujo 1962 metais išleistas Jono XXIII, yra to paties lex orandi ekstraordinarinė forma, o pagrindine – ordinarine forma – lieka Pauliaus VI 1970 metais išleistas Mišiolas.
Akivaizdu, kad Benediktas XVI jokiu būdu nenorėjo mesti šešėlio ant Vatikano II Susirinkimo nutarimų, kaip jis pats tą nedviprasmiškai pažymi. Jis leido naudoti 1962 metų Mišiolą kaip ekstraordinarinę liturgijos formą atsižvelgdamas į prašymus ir į tai, kad prašantieji priėmė saistantį Vatikano II Susirinkimo pobūdį, išreiškė ištikimybę popiežiui ir vyskupams. Benediktas paprašė vyskupų geranoriškumo ir vylėsi, kad abi liturginės formos abipusiškai praturtins tikinčiuosius.
Tačiau po 2020 metų Tikėjimo mokymo kongregacijos apklausos atsivėrė skaudinanti ir rūpestį kelianti situacija: Jono Pauliaus II suteikta galimybė, didžiadvasiškai išplėsta Benedikto XVI, buvo panaudota priešingai jų intencijoms: vietoj didesnės vienybės, gerbiant liturginį jautrumą, auginimo ji buvo naudojama atstumui didinti, skirtumams aštrinti, prieštaravimams kurti. Tai žeidžia Bažnyčią, stabdo jos kelionę, kelia skilimo riziką ir reikalauja įsikišimo.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, jį, kaip ir Benediktą XVI, skaudina liturginiai piktnaudžiavimai naudojant naująjį Mišiolą, tariamas kūrybingumas, kuris dažnai atveda iki vos pakenčiamų deformacijų. Tačiau ne mažiau liūdina faktas, kad 1962 metų Mišiolas instrumentalizuojamas ir naudojamas ne vien liturginės reformos, bet ir viso Vatikano II Susirinkimo atmetimui, nepagristai ir netvariai tvirtinant, kad jis išdavė Tradiciją ir „tikrąją Bažnyčią“. Bažnyčios kelias turi būti suvokiamas dinamiškos Tradicijos, prasidėjusios su apaštalais ir vystomos Bažnyčioje su Šventosios Dvasios pagalba, šviesoje. Vatikano II Susirinkimas, kurio dalyviai kolegialiai, cum Petro et sub Petro, įsiklausė į Šventąją Dvasią, yra naujausias šio kelio etapas. Abejoti susirinkimu galiausiai reiškia abejoti Šventosios Dvasios vedimu.
Susirinkimas nurodė liturginės reformos, kurios pageidavo jau Pijus XII enciklikoje „Mediator Dei“, principus. Pagal juos įvykdyta liturginė reforma, kurios aukščiausia išraiška yra Romos apeigų Mišiolas, tuo pat metu išsaugo ir atnaujina tas apeigas: jose nesunku atrasti visus svarbiausius elementus, kurie yra ir priešsusirinkiminėje liturgijoje, Romos liturginėje tradicijoje.
„„Aš esu Pauliaus“, „aš Apolo“, „aš Kefo“, „o aš Kristaus““. Pasak popiežiaus, daug iš tų, kurie trokšta naudoti prieš Vatikano II Susirinkimą išleistas liturgines knygas, atmeta Bažnyčią ir jos institucijas vardan esą „tikrosios Bažnyčios“, savo žodžiais ir veiksmais elgiasi būtent pagal tokią kivirčų ir dalijimosi logiką, prieš kurią pats Paulius protestavo. Tai buvo dar vienas argumentas atšaukti suteiktas išlygas, ginant Kristaus Kūno vienybę nuo iškreipto liturgijos formos naudojimo. Liturgija visada yra Bažnyčios, o ši visada orientuota į vienybę.
Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II patvirtintos liturginės knygos nuo šiol yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška. Guodžia faktas, kad po Tridento Susirinkimo ir šv. Pijus V panaikino visas apeigas, kurios nebuvo senos ir visoje lotynų tradicijos Bažnyčioje nurodė naudoti vieną Romos apeigų Mišiolą, kurį, savo ruožtu, Susirinkimas paprašė reformuoti taip, kad leistų tikintiesiems aktyviau ir sąmoningiau dalyvauti maldoje. Popiežius paprašė vyskupus dalytis su juo savojo potvarkio vardan Bažnyčios vienybės našta, rūpintis tais, kurie suleidę šaknis ankstesnėje liturgijos formoje ir kuriems dar reikia laiko, nebesteigti personalinių parapijų, dažniau susijusių su pavienių kunigų valia, nei su realiu Dievo tautos poreikiu, budėti, kad posusirinkiminė liturgija būtų švenčiama be ekscesų ir piktnaudžiavimų. „Aš meldžiuosi už jus. Jūs melskitės už mane“, – prašo Pranciškus. (RK / Vatican News)
