„Viešpaties angelo“ susitikimas. „Jus tai piktina?“
Šis epizodas įvyksta po duonos padauginimo stebuklo, po kurio minia norėjo paskelbti Jėzų savo karaliumi. Tačiau minios, tame tarpe ir su Jėzumi vaikščiojusių mokinių, entuziazmas nuslopsta, kai Jėzus pradeda jiems aiškinti, kad šiame ženkle nėra svarbiausia tai, kad jie galėjo privalgyti iki soties.
„Jėzus pakvietė šį ženklą interpretuoti ir įtikėti, kad jis yra tikroji iš dangaus nužengusi duona, gyvenimo duona. Jis apreiškė, kad duona, kurią duos, – jo kūnas ir kraujas. Žmonių ausyse šie žodžiai skamba kietai ir nesuvokiamai“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis pakvietė įsigilinti būtent į tų žmonių, kurie nusigręžė ir atmetė Jėzų, motyvus.
Jėzaus žodžiai jų ausyse – skandalingi, nes jis sako, kad Dievas nusprendė save apreikšti ir pasiūlyti išganymą menkame žmogaus kūne. Dievo įsikūnijimas yra tai, kas papiktina ir virsta tiems žmonėms, o dažnai ir mums, kliūtimi. Jėzus tvirtina, kad tikroji išganymo duona, suteikianti amžinąjį gyvenimą, yra jo paties kūnas; kad būtų užmegzta bendrystė su Dievu, pirmiau nei įstatymų gerbimo ir religinių priesakų išpildymo reikia realaus ir konkretaus santykio su juo.
Tai reiškia, kad Dievo reikia ieškoti ne didybės ir galios vaizdiniuose bei svajonėse, bet atpažinti jį Jėzaus, o po to – brolių ir seserų, sutinkamų gyvenimo kelyje, žmogiškume. Dievas tapo kūnu ir krauju: pasilenkė taip žemai, kad tapo žmogumi kaip mes, nusižemino taip, kad užsikėlė ant pečių mūsų kančias ir nuodėmę, jis prašo mūsų jo ieškoti ne gyvenimo ir istorijos išorėje, bet santykyje su Kristumi ir broliais.
Ir šiandien Dievo apsireiškimas Jėzaus žmogiškume gali sužadinti pasipiktinimą, tai nėra lengva priimti. Apaštalas Paulius tai vadina Evangelijos kvailybe tų akyse, kurie ieško stebuklų ar pasaulio išminties. Šis papiktinimas puikiai regimas ir Eucharistijos sakramente: kokia prasmę pasaulio akyse gali turėti atsiklaupimas prieš duonos gabalėlį? Kam jos taip ieškoti?
Po penkių duonos gabalėlių ir dviejų žuvų padauginimo ženklo, tūkstančio žmonių alkio numalšinimo visi jį šlovina ir nori išaukštinti. Bet kai pats Jėzus paaiškina, kad šis gestas yra jo aukos, jo gyvenimo, kūno ir kraujo dovanojimo ženklas, kad norintys jį sekti turi jį priimti, priimti jo Dievui ir kitiems dovanotą žmogiškumą, tada jau ne, tada toks Jėzus jiems nebetinka.
„Brangūs broliai, nesistebėkime, kad Jėzus Kristus mus įstumia į krizę. Priešingai, susirūpinkime, jei neįstumia, nes galbūt užglaistėme jo žinią! Prašykime malonės, kad jo „amžinojo gyvenimo žodžiai“ mus provokuotų ir atverstų“, – sakė popiežius Pranciškus, melsdamas ir Dievo Motinos užtarimo. (RK / VaticanNews)
