Knyga apie popiežiaus Pranciškaus socialinį mokymą su jo paties pratarme
„Evangelijos esmė yra Dievo karalystės skelbimas“, – rašo Pranciškus pratarmėje. „Dievo karalystė neturi būti tapatinama ar painiojama su kokiu nors žemišku ar politiniu tikslu; tačiau ji taip pat neturi būti įsivaizduojama kaip grynai vidinė, asmeninė ir dvasinė tikrovė ar pažadas, susijęs tik su pomirtiniu gyvenimu“. Popiežius pamini jėzuitą teologą Henri de Lubacą, kuris daug dėmesio skyrė tam tikra prasme paradoksaliam santykiui tarp to, kad Dievo karalystės pažadas jau yra įvykdytas Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir priskėlimu, ir to, kad ji taip pat yra ir tikslas, kurio siekti yra pašaukti Kristaus mokiniai.
„Jėzaus skelbiama karalystė yra gyva, dinamiška tikrovė, kuri kviečia mus atsiversti ir reikalauja, kad mūsų tikėjimas neapsiribotų statišku individualiu religingumu arba nebūtų susiaurintas iki įsakymų laikymosi, bet taptų nerimastingu ir nuolatiniu Viešpaties ieškojimu, gyvenimu pagal jo žodį, kuris kasdien mus kviečia būti Dievo bendradarbiais įvairiose žmogaus ir visuomenės gyvenimo situacijose“, – rašo Pranciškus. „Dievo karalystė įvairiais būdais kuriama mūsų širdyse ir mus supančioje istorijoje, dažnai tyliai ir anonimiškai, dažnai net per mūsų nesėkmes ir žaizdas. Ji yra tarsi maža sėkla, įkritusi į dirvą, tarsi truputis raugo, kuris iškelia visą tešlą. Jėzus įveda į mūsų istoriją savo naujo gyvenimo, kurio jis atėjo pradėti, ženklus ir prašo mus bendradarbiauti jo išganymo darbe. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie Dievo karalystės augimo pasaulyje, evangeliniu broliškumu atverdamas naujas išsivadavimo erdves, sėdamas viltį, mesdamas iššūkį mirtinai savanaudiškumo logikai, su gerumu ir solidarumu tarnaudamas artimui, ypač labiausiai kenčiančiam“, – rašo Pranciškus, pabrėždamas, kad šis socialinis krikščioniškojo tikėjimo matmuo niekada neturi būti menkinamas ar nutylimas.
Šia prasme, pasak Pranciškaus, rūpinimasis mūsų planeta ir įsipareigojimas kurti solidarią visuomenę, kurioje visi esame broliai ir seserys, ne tik nėra svetimi mūsų tikėjimui, bet konkrečiai jį įgyvendina. Tai yra Bažnyčios socialinio mokymo pagrindas. Tai ne tik socialinis krikščionių tikėjimo aspektas, bet ir tikrovė, turinti teologinį pagrindą, – Dievo meilę žmonijai ir jo meilės bei brolybės planą, kurį jis įgyvendina istorijoje per savo Sūnų Jėzų Kristų, planą, į kurį Šventoji Dvasia įtraukia visus tikinčiuosius.
Toliau knygos pratarmėje popiežius primena, kaip jis, būdamas studentas ir jaunas kunigas, kaip ir kiti jo kartos žmonės, su dideliu entuziazmu priėmė Vatikano II Susirinkimo mokymą. Tuo metu aktualiausia Susirinkimo mokymo naujovė buvo Bažnyčios dialogas su pasauliu, apie kurį kalbama visų pirma konstitucijoje „Gaudium et spes“. „Tačiau šiandien, tęsdami Susirinkimo tėvų nubrėžtą kelią, suvokiame, kad reikia ne tik Bažnyčios buvimo šiuolaikiniame pasaulyje ir dialogo su juo, bet visų pirma reikia Bažnyčios, kuri tarnautų žmonijai, rūpintųsi kūrinija, skelbtų ir įgyvendintų naują visuotinę brolystę, kurioje žmonių santykiai būtų išgydyti nuo egoizmo ir smurto ir grindžiami tarpusavio meile, priėmimu ir solidarumu“, – rašo Pranciškus. „Brolystė bus įtikinamesnė, jei ir Bažnyčioje pradėsime jausti, kad esame „Fratelli tutti“ – visi broliai ir seserys – ir savo tarnystę vykdysime būdami ištikimi Evangelijai, kurdami Dievo karalystę ir rūpindamiesi bendrais namais. (JM / Vatican News)
