Popiežiaus audiencija Gyvybės akademijos susitikimo dalyviams
Pasak arkivyskupo V. Paglia, už organizacinių ir techninių klausimų, kaip įveikti pandemiją, nemažiau svarbus ir kitų klausimų sprendimas: kokia kryptimi turi eiti mūsų visuomenės ir jos nariai, kaip turi elgtis vienas su kitu? Kokią žalą pandemija padarė pasitikėjimui institucijomis, vilčiai dėl ateities? Pranciškaus enciklika Fratelli tutti, pridūrė Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas, siekia parodyti sprendimų kryptį: pavyzdžiui, individualizmą ir vartotojišką egoizmą keisti atsakinga socialine draugyste.
„Pandemijos krizė išryškino, kokia gili yra priklausomybė vienas nuo kito tarp mūsų, žmonijos šeimos narių, mūsų ir bendrų namų. Mūsų visuomenės, ypač Vakaruose, šią tarpusavio priklausomybę buvo linkusios pamiršti. Karčios pasekmės yra prieš mūsų akis. Dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu šią žalingą tendenciją apgręžti, o tai įmanoma padaryti įvairių disciplinų sinergija. Reikia biologijos ir higienos, medicinos ir epidemiologijos, taip pat ekonomikos ir sociologijos, antropologijos ir ekologijos žinių. Be reiškinių supratimo, reikia nustatyti technologinius, politinius ir etinius kriterijus mūsų sanitarinėms sistemoms, šeimoms, darbui ir aplinkai“, – sakė popiežius Pranciškus rugsėjo 27 dienos audiencijoje, Gyvybės akademijos surengtoje susitikimo dalyviams.
Jis pakartojo, kad blogiau už pačią krizę yra tik jos suteiktų galimybių iššvaistymas: iš jos neišeisime tokie patys, mūsų rankose yra sprendimas, ar išeisime geresni, ar blogesni. Viešoji sveikata nepriklauso vien nuo pačių ligų, bet ir nuo socialinių aplinkybių, nuo sanitarinių sąlygų trūkumo – kalbama ne vien apie koronaviruso pandemiją, bet ir apie kitas gyvybes skinančias ligas, kaip kad maliarija ar tuberkuliozė, kurių įmanoma išvengti. Blogos sąlygos, visuomenių ir jų grupių pažeidžiamumas egzistavo ir prieš pandemiją, tačiau tai nerūpėjo, nejautėme bendros atsakomybės už tai. O dabar dar projektuojame savo lūkesčius, kalbame apie vakcinas tose vietose, kur trūksta geriamo vandens ir kasdienės duonos. Nežinia, verkti ar juoktis, kai girdimi valdžios patarimai daug kartų per dieną plautis rankas ten, kur nėra nei vandens, nei muilo. Mums reikia viską aprėpiančio žvilgsnio, organiškų sprendimų, vienodų kriterijų, kad mūsų teiginys apie visų žmonių neatimamą orumą, lygią teisę į gyvybę nebūtų tuščias. Anot Pranciškaus, reikia stengtis, kad teisė į gyvybę nepriklausytų nuo to, ar žmogus gali už tai susimokėti. Kitaip tariant, svarbu, kad valstybės užtikrintų nemokamą sveikatos apsaugos sistemą, kad ji veiktų ir tarptautiniu lygiu.
Audiencijos dalyviams popiežius dar kartą kalbėjo apie išmetimo ir atliekų kultūrą, kurioje tarp šiukšlių atsiduria ir žmogiškos būtybės, ypač mažiausios ir seniausios. Pirmųjų atsikratoma aborto praktikomis, antrųjų – negydymu, senelių gyvenimo trumpinimu.
„Taip mes išsižadame vilties: vaikų vilties, skatinančios eiti pirmyn, ir šaknyse esančios vilties, kurią dovanoja seneliai. Atsisakome jų abiejų. (...) Būkime atidūs atliekų kultūrai: tai nėra vieno ar kito įstatymo problema. Jūs, akademikai, katalikiški universitetai, taip pat katalikiškos ligoninės negalite sau leisti eiti šia kryptimi. Kelias, kuriuo negalime eiti, – atliekų kelias“, – sakė Šventasis Tėvas, kuris padėkojo už įvairias Gyvybės akademijos iniciatyvas dėl žmogaus orumo, dėl to, kad mokslas tarnautų žmogui, o ne žmogus – mokslui, įskaitant tokias naujausias technologijas, kaip kad dirbtinis intelektas. (RK / Vatican News)
