Popiežiaus, patriarcho ir arkivyskupo žinia dėl kūrinijos: krizės metas, pasirinkimo metas
Žinioje pasitelkiama globalios pandemijos pamoka – ji smogė visiems, vargšams ir turtingiems, silpniems ir stipriems. Nors kai kas buvo apsaugotas geriau, kai kas labiau pažeidžiamas už kitus, tapo aišku, kad susidūrus su sienų nepaisančia nelaime visi saugūs tada, kai saugus kiekvienas, jog mes priklausome vienas nuo kito, jog mūsų veiksmai veikia kitus, jog šiandienos pasirinkimai daro įtaką rytojų. Tai nėra naujos pamokos. „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“, – rašoma Šventajame Rašte (žr. Įst 30). Šiandien šią pamoką turime išmokti iš naujo.
Daug krikščionių bendruomenių rugsėjį švenčia „Kūrinijos laiką“, progą melstis ir rūpintis Dievo kūrinija. Pasaulio lyderiams rengiantis lapkričio mėnesio susitikimui ir sprendimams dėl mūsų planetos ateities, reikia melstis už juos ir apsvarstyti mūsų pačių pasirinkimus.
„Mes, savųjų Bažnyčių lyderiai, kviečiame kiekvieną, nepriklausomai nuo įsitikinimų ir pasaulėžiūros, įsipareigoti įsiklausyti į žemės ir vargšų skundą, ištirti savo elgesį ir pasiryžti prasmingoms aukoms vardan mums Dievo duotos žemės“, – rašo katalikų, ortodoksų ir anglikonų bendruomenių galvos.
Tvarumo svarba
Krikščioniškoji tradicija, Šventasis Raštas ir šventieji teikianaudingų įžvalgų apie individualią ir kolektyvinę atsakomybę. Gerai žinomi palyginimai apie žmogų, kuris paikai pasikliauja savo turtais, (žr. Lk 12), kaip ir jaunuolį, kuris jį lengvai ir beprasmiškai iššvaisto (žr. Lk 15). Palyginimas apie namą, pastatytą ant smėlio, perspėja apie greitų ir nepamatuotų sprendimų pasekmes.
Atrodo, kad šiandieninė kryptis būtent tokia – siekiama maksimalizuoti turtus ateities kartų sąskaita, ilgalaikių gerovės sąlygų atsisakoma dėl didesnės trumpalaikės naudos. Daug kas neatsižvelgia į kitus žmones ir nepaiso gamtos ribų. Gamta yra atspari, bet taip pat trapi. Jau dabar regimos mūsų atsisakymo ją globoti pasekmės. Laikas pasiryžti ir pasukti kita kryptimi.
Poveikis vargšams
Klimato krizė, bioįvairovės praradimas, plėšrus ir godus planetos išteklių eikvojimas iškalbingai perteikia mūsų požiūrį į Dievo kūriniją. Šią nepatogią tiesą papildo didelis neteisingumas: didžiausias piktnaudžiavimo pasekmes patiria vargingiausi, mažiausiai atsakingi už mūsų elgesio su gamta neišvengiamas pasekmes.
„Šiandien mes mokame kaina. Ekstremalūs orai ir gamtinės nelaimės pastaraisiais mėnesiais mums labai aiškiai ir už didelę žmogišką kainą rodo, jog klimato kaita nėra ateities iššūkis, bet betarpiškas ir skubus išgyvenimo klausimas“, – pažymima laiške. Jame primenami pastarojo laikotarpio potvyniai, ciklonai, gaisrai ir sausros. Pradedamas jausti vandens ir maisto tiekimo trūkumas, lemiantis konfliktus ir milijonų žmonių migraciją. Taip pradeda patirti ir labiau industrializuotos šalys, nes ir jų išvystyta infrastruktūra nebegali atlaikyti griūties.
Bendradarbiavimo imperatyvas
Pandemija parodė, kokie pažeidžiami esame. Mūsų socialinės sistemos užstrigo, turėjome pripažinti, jog nekontroliuojame visko, jog mūsų būdai organizuoti visuomenės gyvenimą ir pinigus nebuvo visiems naudingi. Nusilpę, apimti nerimo išgyvename daug tarpusavyje giliai susijusių krizių – sveikatos, aplinkos, maisto, ekonominę ir socialinę krizes. Turime rinktis: ar jas vėl spręsime trumparegiškai, siekdami greito pelno, ar atsiversime ir pradėsime gilius pokyčius? Ar pradėsime galvoti apie save, kaip apie vieną žmonijos šeimą, kuri gali kartu siekti bendro gėrio, dalintis ateities, kurioje kiekvienas gali žydėti, vizija?
Mūsų pasaulis galėtų būti visai kitoks. Bet tik tada, jei keisimės, kiekvienas ir visu kartu, jei bendruomenės, miestai, tautos ir taip pat Bažnyčios dirbs kartu, stengsis pasukti nauja kryptimi. Dabartiniu kritiniu momentu tai imperatyvu, nes mūsų vaikų ir bendrų namų ateitis nuo to priklauso. (RK / Vatican News)
