Popiežiaus pokalbis su Slovakijos jėzuitais

Istorinis jėzuitų žurnalas „La Civilità Cattolica” paskelbė popiežiaus Pranciškaus pokalbio su Slovakijos jėzuitais Bratislavoje išklotinę. Pokalbio temos: jėzuitų gyvenimas, atsakomybė gyventi laisvai, širdies kietumas, gender ideologija, homoseksualių porų palydėjimas, atsparumas ideologijoms, senosios apeigos, kritika jo asmeniui, migracija.

Popiežiaus jėzuito ir Slovakijos jėzuitų bendruomenės, sudarytos iš 53 vyrų, susitikimas įvyko rugsėjo 12 dienos pavakarę Bratislavos apaštalinėje nunciatūroje, paties popiežiaus kvietimu. Kokia nuostata turi būti jėzuito širdyje, jam darbuojantis sielovadoje, klausė vienas iš jų.

„Man visada į galvą ateina vienas žodis – artumas“, – sakė popiežius. Artumas su Dievu, meldžiantis malda, kuri iš tiesų paliečia širdį, nėra formali. Malda, kuri yra kova su Dievu, žmogaus, kuris žino, kas yra nieko nejautimo dykuma. Dievas mūsų visada laukia. Galėtume pasakyti – esu labai užsiėmęs. Bet ir Dievas labai užsiėmęs – laukia mūsų. Antra, artumas tarp pačių jėzuitų, meilė tarp brolių, subtili, gailestinga jėzuitų meilė, taupi vyrų meilė. „Skaudu, kai jūs ar kiti kunigai vienas kitą tarkuojate. Tai stingdo, neleidžia eiti pirmyn“, – sakė popiežius. Kita vertus, tokios problemos nestebina, pakanka prisiminti kantrybę, kurios santykiuose su vienu broliu prireikė pačiam Ignacui Lojolai. Bendruomenę kurti yra sunku, bet labai svarbu. Trečia, artumas savo vyskupui. Tiesa, kad yra vyskupų, kurie jėzuitų nepageidauja, tačiau tegu jėzuitas niekada neapkalba vyskupo. Jei jėzuitas galvoja kitaip, nei vyskupas, ir turi drąsos, tegu ateina ir tiesiai pasako, ką galvoja. „Kai kalbu apie vyskupą, galvoje turiu ir popiežių“, – pridūrė Pranciškus. Ketvirta, artumas Dievo tautai. Tiesa, kaip yra sakęs jėzuitams Paulius VI 1974 gruodžio 3 dieną gražiausioje popiežiaus jėzuitams pasakytoje kalboje, jėzuitai yra tie, kurie eina į idėjų sankryžas, išmėgina ribas. Todėl jie sukuria problemų.

„Bet tai, kas mus gelbėja nuo įkritimo į kvailas ideologijas, yra artumas Dievo tautai. Taip galime eiti pirmyn ir atvira širdimi“, – sakė popiežius. Be abejo, gali būti, kad vienas kuris užsidega dėl ko nors, o po to išgirsta savo vyresniojo pastabą, kad tai nėra gerai. Tada reikia eiti pirmyn su paklusnumo nuostata. Artumas Dievo tautai yra svarbus, suteikia mums ribas. Niekada negalima pamiršti, iš kur buvome paimti, iš kur ateiname. Jei atitrūksime, prarasime šaknis Bažnyčioje, Dievo tautoje, tada pateksime į kažkokią bekūnę būseną. 

Dar vienas jėzuitas, vyresnio amžiaus, gavęs šventimus pogrindžio sąlygomis, gyvenęs keliose šalyse, klausė apie tai, kokį Bažnyčios supratimą turėtume puoselėti. Kartais atrodo, jog norima grįžti atgal, į kažkada turėtą saugumą. 

Tai viena iš pagundų, nuo kurios kenčiama šiandieninėje Bažnyčioje, sutiko popiežius: sugrįžimo atgal ideologija, kolonizuojanti žmonių protus. Tačiau, pridūrė jis, tai ne visuotinė, o tam tikrų šalių problema. Kartais gyvenimas, laisvė baugina. Dostojevskio inkvizitorius irgi klausia Jėzaus, kam šis suteikė pavojingą laisvę, jei būtų pakakę duonos kąsnio. Todėl kai kam atrodo geriau grįžti į praeitį, į saugumą, baugu eiti pirmyn sielovadinėje patirtyje. Popiežius paminėjo antrą kartą susituokusiųjų klausimą: tos poros nėra pasmerktos pragarui. Baugu lydėti žmones su kita seksualine orientacija. Baugu atsidurti kryžkelėse, apie kurias kalbėjo Paulius VI. Linkstama į du nukrypimus: klerikalizmą ir kietumą. 

„Manau, kad šiandien Viešpats prašo jėzuitų būti laisvais maldoje ir įžvalgose. Gyvename stebinančioje epochoje, žavioje, net jei ir apie kryžių kalbėtume: gražu nešti pirmyn Evangelijos laisvę. (...) Nešlovinu beatodairiškumo, tik noriu pasakyti, jog grįžimas atgal nėra teisingas kelias. Teisinga yra eiti pirmyn, įžvalgiai ir paklusniai.“

Dar vienas jėzuitas pasiteiravo popiežiaus apie tai, ką jis manąs apie ideologines kolonizacijas, įskaitant gender ideologiją. 

„Ideologija, kaip sakai, visada turi velnišką patrauklumą, nes ji nėra įsikūnijusi. Tiesa, kad gyvename ideologijų civilizacijoje. Turime nuimti jų kaukę, kirsti iš pat šaknų. Tavo minima gender ideologija yra pavojinga. Pavojinga todėl, kad, kaip suprantu, ji abstrakti konkretaus asmens gyvenimo atžvilgiu, tarsi asmuo pagal abstraktų įnorį galėtų nuspręsti, ar jam būti vyru, ar moterimi, ir kada. Man abstraktumas – visada problemiškas.  Tačiau tame nėra nieko bendra su homoseksualumo klausimu. Homoseksualios poros sielovadoje galima eiti link susitikimo su Kristumi. Kai kalbu apie ideologiją, kalbu apie idėją, apie abstraktumą, dėl kurio viskas tampa įmanoma, ne apie konkretų asmenų gyvenimą ir jų realią situaciją“, – atsakė Pranciškus. 

Jis taip pat atsakė į klausimą, kaip elgiasi tada, kai kalbama blogai apie jį patį, kai jo mokymas vertinamas įtariai ar tvirtinama, jog jis nesąs katalikiškas.

„Galiu nusipelnyti išpuolių ir plūdimo, nes esu nusidėjėlis, tačiau Bažnyčia nenusipelno: tai velnio darbas ir kai kuriems tai pasakiau. Taip, yra dvasininkų, kurie man skiria piktų komentarų. Kartais man pritrūksta kantrybės, ypač susidūrus su teisimu be tikro dialogo. Tada nieko negaliu. Einu pirmyn neįsitraukdamas į jų idėjų ir fantazijų pasaulį. Nenoriu ten žengti ir dėl to verčiau pamokslauju, pamokslauju. Kai kurie kaltino, jog nekalbu apie šventumą, kad visada kalbu apie visuomeninius dalykus ir esu komunistas. Tačiau parašiau visą apaštalinį paraginimą apie šventumą – Gaudete et Exsultate, – pažymėjo popiežius ir tęsė: „Tikiuosi, kad po sprendimo sustabdyti automatizmą senųjų apeigų klausimu galima sugrįžti prie tikrųjų Benedikto XVI ir Jono Pauliaus II intencijų. Mano sprendimas yra praėjusių metų tarimosi su viso pasaulio vyskupais vaisius. Nuo šiol tie, kas norės švęsti Mišias vetus ordo, turi gauti leidimą Romoje, panašiai kaip ir dėl šventimo dvejomis apeigomis. Yra jaunuolių, kurie praėjus mėnesiui po šventimų eina pas vyskupą to prašyti. Toks reiškinys rodo, kad einama atgal. Vienas kardinolas pasakojo, kad du ką tik įšventinti kunigai pasiprašė lotynų kalbos studijų, kad galėtų gerai švęsti Mišias. O jis su humoru, atsakė: „Vyskupijoje daug ispanakalbių. Studijuokite ispanų, kad galėtumėte pamokslauti. Kai tai padarysite, sugrįžkite ir aš jums pasakysiu, kiek yra vietnamiečių vyskupijoje ir paprašysiu studijuoti jų kalbą. Kai išmoksite vietnamiečių, tada duosiu leidimą studijuoti lotynų”. Tokiu būdu jis juos nuleido ant žemės, sugrąžino į žemę. Aš einu pirmyn ne todėl, kad trokštu revoliucijos. Darau, ką jaučiu turįs daryti. Reikia daug kantrybės, maldos ir meilės“.

Dar vienas klausimas buvo apie migrantus. Pasak popiežiaus, jis manąs, kad migrantus reikia priimti, ir ne tik priimti, bet ir saugoti, remti, integruoti. Reikia visų keturių žingsnių. Kiekvienas kraštas turi žinoti savo galimybes. Palikti migrantus be integracijos reiškia palikti juos skurde, tai prilygsta nepriėmimui. Ir reikia gerai patyrinėti šį reiškinį, suprasti jo priežastis, ypač geopolitines. Reikia suprasti, kas dedasi Viduržemio jūroje ir kokie yra prie tos jūros prisišliejusių galybių žaidimai, susiję su kontrole ir valdymu. Po to reikia suprasti pasekmes. (RK / Vatican News)

 

2021 rugsėjo 21, 12:39