Popiežius Sopulingosios Mergelės Marijos šventovėje
„Marija yra Motina, kuri dovanoja sūnų Jėzų. Dėl to ją mylime ir gerbiame“, – sakė popiežius homilijoje, pasakytoje jo vadovautose šventės ir piligrimystės Mišiose. Evangelijos šviesoje Marija yra tikėjimo pavyzdys. Šventasis Tėvas paminėjo tris jos tikėjimo savybes: jos tikėjimą galima pavadinti keliaujančiu, pranašišku ir atjaučiančiu.
Skaitome, jog mergaitė iš Nazareto leidžiasi į kelią pas savo pusseserę Elžbietą. Nors ką tik buvo išgirdusi angelo kvietimą tapti Išganytojo motina, neliko namuose kontempliuoti savęs pačios, pajautė, jog ši dovana taip pat yra misija išeiti, dalytis, atverti kitų duris. Įpročių patogumą ji iškeitė į kelionės nežinomybę, namų saugumą – į kelionės nuovargį. Trečiadienio Evangelijos skaitinyje apie kūdikio Jėzaus paaukojimą šventykloje dar kartą matome Mariją kelyje, kuris ją galiausiai atves iki kryžiaus papėdės.
„Taip Mergelė yra tikėjimo pavyzdys slovakų tautai: tikėjimo, kuris leidžiasi į kelią, skatinamas paprasto ir nuoširdaus pamaldumo, esantis nuolatinėje Viešpaties ieškojimo piligrimystėje. Eidami įveikiate statiško, keliomis apeigomis ar senomis tradicijomis pasitenkinančio tikėjimo pagundą, kuprinėje nešate džiaugsmus ir skausmus, gyvenimas jums – tarsi meilės piligrimystė link Dievo ir brolių. Ačiū už tokį liudijimą. Prašau, likite šiame kelyje!“, – sakė Šventasis Tėvas.
Pasak jo, Marijos tikėjimas yra pranašiškas, kaip ir visas jos gyvenimas yra Dievo darbo žmonių istorijoje – pasaulio logiką apverčiančio gailestingumo – pranašystė. Tačiau nepamirškime senojo Simeono žodžių Marijai apie jos sūnų: „šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“. Tikėjimas nėra cukraus gabaliukas, pasaldinantis gyvenimą. Jėzus yra prieštaravimo ženklas, nes neša šviesą ten, kur viešpatauja tamsybės, priverčia jas pasiduoti. Tačiau tamsa visada stengiasi kovoti prieš Jėzų. Jo žodis, tarsi kalavijas, atskiria tamsą nuo šviesos, o mes turime rinktis: užsidaryti ir likti tamsoje ar, pripažinę savo prieštaravimus, stabus, polinkius į blogį, ištiesti ranką tam, kuris visada pasirengęs padėti atsistoti?
Tokių pranašų – prieštaravimo ženklų – reikia ir šiandieninėje Slovakijoje, pažymėjo popiežius Pranciškus. Būti tokiu ženklu reiškia ne priešiškumą pasauliui, bet mokėjimą gyvenimu parodyti Evangelijos grožį, austi dialogą ten, kur jis trūkinėja, būti broliškiems ten, kur susipriešinama, būti svetingiems ten, kur vyrauja asmeninis ir kolektyvinis savanaudiškumas, saugoti gyvenimą ten, kur tarpsta mirties logika.
Marijos tikėjimas, tęsė popiežius, yra atjaučiantis, rūpestingas, jis persiima Jėzaus misija. Nuo Kanos vestuvių iki geliančios patirties prie kryžiaus ant Kalvarijos kalno. „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“, – perspėja Simeonas Mariją. Sūnaus kančia pervėrė ir Motinos širdį: ji nuo to nebėgo, nesiekė šį skausmą užgožti dirbtinais būdais. Tuo pat metu ji nušluosto mūsų ašaras, guodžia ir rodo į Kristų, kuris pasiekė galutinę pergalę. Popiežius Šv. Mišių Šaštino nacionalinėje šventovėje homilijoje linkėjo, kad ir susirinkusiųjų tikėjimas taptų atjauta ir dalijimusi su tuo, kuris sužeistas, kurio pečius slegia sunkus kryžius. Tikėjimas nėra abstraktus, jis padeda mums atsistoti į kito vietą, būti solidariems. Toks tikėjimas, kuklus, ne triukšmingas, malšina pasaulio skausmą ir istorijos vagas palaisto išgelbėjimo vandeniu. (RK / Vatican News)
