Popiežius Slovakijos graikų katalikams: kryžius – ne galios simbolis, ne pamaldumo objektas
„Brangus Šventasis Tėve Pranciškau, aplankei savo dvasinius vaikus, Slovakijos bizantiškųjų apeigų katalikus Prešove – graikų apeigų katalikų metropolijos sui iuris soste. Nepaprastai džiaugiamės tavo vizitu, kurio metu vadovavai Dieviškajai liturgijai ir skelbei Gerąją Naujieną“, – po Mišių sakė Prešovo graikų apeigų arkivyskupas Jan Babjak SJ. Iš tiesų, Prešovo miestas, turintis apie 90 000 gyventojų, popiežių pasitiko šventiškai – visų bažnyčių varpų skambinimu bent dešimt minučių ir specialiu, vien jo apsilankymo Prešove progai sukurtu himnu.
Savo homilijoje Šventasis Tėvas kalbėjo apie kryžiaus paradoksą, gerai išryškintą Pauliaus: mums, rašo apaštalas, tai Dievo galios ir išminties apreiškimas, o žmonių akyse – skandalas ir kvailystė (žr. 1 Kor 1). Kryžius buvo mirties instrumentas, tačiau per jį buvo duotas gyvenimas. „Regėjusis tai paliudijo“ (Jn 18, 35), – citavo evangelistą Joną popiežius. Šv. Jonas mato ir liudija.
Ką matė Jonas po kryžiumi? Tą patį, ką ir kiti, – nekaltą ir gerą Jėzų, kuris miršta smurtine mirtimi greta dviejų piktadarių. Galima būtų pasakyti, kad matome dar vieną neteisybę, kuri nekeičia istorijos tėkmės. Gerieji pašalinami, o piktieji laimi ir klesti. Pasaulio akyse kryžius yra nesėkmė. Ir mums gali būti sunku priimti kryžiaus logiką – Dievą, kuris mus išgelbėja patirdamas pasaulio blogį. Didelė pagunda nepriimti silpno ir nukryžiuoto Dievo, ar priimti jį tik žodžiais, svajoti apie stiprią triumfuojančią dievybę. Kiek kartų troškome laimėtojų krikščionybės, triumfuojančios krikščionybės, turinčios svorį, svarbios, šlovinamos ir gerbiamos. Bet krikščionybė be kryžiaus tampa nevaisinga.
Šventasis Jonas būtent kryžiuje mato Dievo darbą, nukryžiuotame Kristuje – Dievo šlovę. Jis mato, kad, nepaisant regimybės, jis – ne pralaimėtojas, bet Dievas, kuris savo noru save dovanoja kiekvienam žmogui. Kodėl? Galėjo to nedaryti, išlaikyti atstumą nuo žiauriausių ir varganiausių mūsų istorijos apraiškų. Bet, priešingai, pasirinko įžengti į mūsų istoriją ir pačiu sunkiausiu – kryžiaus – keliu. Nes žemėje neturi būti taip nusivylusio asmens, kad jis negalėtų Jėzaus sutikti net ir savo nerime, tamsoje, apleidime, varganumo skandale, savo klaidose. Būtent ten, kur manoma, kad Dievas negalėtų būti, Dievas mus pasiekė. Jam tapo savas net kraštutinis apleidimo jausmas. Nuo tol su juo niekada nebesame vieni.
Kaip galime išmokti kryžiuje pamatyti šlovę? Kai kurie šventieji, pasak popiežiaus, mokė, jog kryžius yra knyga, kurią reikia išmokti skaityti. Nepakanka įsigyti knygą ir ją gražiai padėti į kokią regimą vietą. Taip dažnai elgiamasi ir su kryžiumi: jis, ištapytas arba išdrožinėtas, stovi kiekviename bažnyčių kampe, kabo namuose, ant kaklo, automobilyje, nešiojamas kišenėje. Tačiau jis nėta reikalingas, jei nesustojame ir nepažiūrime į Nukryžiuotąjį, neatveriame jam širdies, nesistebime jo žaizdomis dėl mūsų, jei sužeistas Dievas nesujaudina ir nesugraudina mūsų širdies. Tada kryžius yra tarsi neperskaityta knyga: žinome jos pavadinimą ir autorių, tačiau ji nepaveikia mūsų gyvenimo. Nesupaprastinkime kryžiaus iki pamaldumo objekto ar, dar mažiau, – iki politinio simbolio, religinės ir socialinės svarbos simbolio.
Iš Nukryžiuotojo kontempliacijos gimsta kitas žingsnis – liudijimas. Jei pasineriame į Jėzaus žvilgsnį, tada jo veidas pradeda atsispindėti mūsų veide: Kristaus meilė mus užkariauja ir pakeičia. Toks yra ir šio krašto kankinių liudijimas: jie liudijo Kristaus meilę tuo metu, kai visi patarė tylėti, slėptis, neišpažinti tikėjimo. Tačiau jie negalėjo kitaip, kaip tik galiausiai supanašėti su Kristumi net mirtyje.
Tačiau netrūksta progų liudyti ir šiandien. Anot Pranciškaus, ačiū Dievui, kad Slovakijoje krikščionys nepersekiojami taip, kaip pernelyg dideliame skaičiuje kitų šalių. Tačiau liudijimo vertę gali panaikinti supasaulėjimas arba drungnumas, o kryžius reikalauja aiškaus apsisprendimo.
Kryžius nėra vėliava, kurią reikia iškelti, bet tyra naujo būdo gyventi versmė. Kokio būdo? Pagal Evangeliją, pagal Palaiminimus. Liudytojas, kuris kryžių nešioja ne vien ant kaklo, bet ir širdyje, nė į vieną nežiūri kaip į priešą, bet mato visus kaip brolius ir seseris, už kuriuos Jėzus atidavė gyvybę. Kryžiaus liudytojas nevardija praeities nuoskaudų ir nesiskundžia dabartimi, neina pasaulio apgavysčių ir galios keliais. Jis nori ne primesti savę ir savuosius, bet atiduoti gyvenimą už kitus. Jis nesiekia žmonėms daryti įspūdžio savo pamaldumu – tai būtų religinė veidmainystė, o ne nukryžiuoto Dievo liudijimas. Kryžiaus liudytojas naudojasi tik viena strategija, kaip ir jo Mokytojas: nuolankia meile. Jis nesiekia triumfo, nes žino, kad Kristaus meilė yra vaisinga paprastoje kasdienybėje, visa atnaujina iš vidaus, yra tarsi sėkla, kuri krenta į žemę, miršta ir duoda vaisių. Pranciškus paprašė prisiminti tuos paprastus ir nuolankius liudytojus, kurie maitino ir augino mūsų tikėjimą. Jie – kasdienybės herojai, mūsų herojai. Liudytojai gimdo liudytojus: taip sklinda tikėjimas. Ne pasaulio galia, o kryžiaus išmintimi, ne per struktūras, o per liudijimą. Ir šiandien Viešpats intensyvioje kryžiaus tyloje klausia kiekvieno: „Ar nori mane liudyti?“ (RK / Vatican News)
