Pranciškus vengrų vyskupams: ne savininkai, o broliai ir tėvai
Pasak jo, Bažnyčios Vengrijoje istorija yra ilga ir garbinga, joje netrūksta uolumo ir drąsos, taip pat kankinystės kraujo. Kaip šiandien tęsti praėjusių kartų darbą ir Bažnyčios misiją?
Visų pirma, skelbti Evangeliją, nepamirštant, jog Bažnyčios gyvenimo centre yra susitikimas su Kristumi. Pasitaiko, kad susidūrus su menku visuomenės entuziazmu ar priešiškumu kyla pagunda užsidaryti ir gintis savo institucijose ar struktūrose. Seniau tai buvo dėl bendro trukdymo išpažinti tikėjimą, šiandien, laisvės sąlygomis, kyla kiti iššūkiai: sekuliarizmas ir susilpnėjęs Dievo troškulys. Bet gyvojo vandens, malšinančio troškulį, versmė yra tik Kristus. Visų Bažnyčios struktūrų reikia tik tam, kad pažadintų Dievo troškulį ir atneštų gyvąjį Evangelijos vandenį. Būtent to reikia iš ganytojų, ne struktūrų biurokratinio administravimo ar privilegijų ir naudos ieškojimo. Liudyti ir skelbti gerąją Naujieną, skleisti džiaugsmą, būti arti kunigų, teikti erdvės Dievo žodžiui, įtraukti pasauliečius, kad tikėjimo upė iš naujo drėkintų Vengriją, sakė popiežius vengrų vyskupams.
„Antroji gairė: būti brolybės liudytojais“, – tęsė popiežius Pranciškus. Vengrija tapo daugiakultūriu kraštu ir ši nauja tikrovė visų pirma išgąsdina, nes išjudina įgytą stabilumą, užsitikrintą saugumą. Iš kitos pusės, tai proga atverti širdį evangelinei žiniai: „mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau“. Susidūrę su kultūriniu, etniniu, religiniu ir politiniu skirtingumu galime arba užsidaryti kietoje vadinamosios tapatybės gynyboje, arba atsiverti susitikimui su kitu ir purenti kartu broliškos visuomenės svajonės dirvą. Būtent Budapešte 2017 metų centro ir rytų vyskupų konferencijų atstovų susitikime pabrėžta, kad tapatybė niekada neturi virsti priešiškumo ir paniekos kitam pagrindu, tačiau pagalba kalbėtis su skirtingomis kultūromis. Popiežius paragino brolybės stiliaus laikytis ir pačioje Bažnyčioje: ganytojai nėra kaimenės savininkai, bet tėvai ir broliai.
Kai brolybe liudijame, jog Evangelija yra visko centre, tada galime būti vilties kūrėjai. Tai dar viena gairė Bažnyčiai Vengrijoje: perduoti raminantį tikrumą, jog Dievas yra gailestingumas, mus myli kiekvieną akimirką, visada pasirengęs mums atleisti ir padėti atsistoti. Pagunda nuleisti rankas, pasiduoti niekada nėra iš Dievo, o iš priešo ir tarpsta šešėliuose už gerovės ir religinių tradicijų fasado. Taip pat, palikus už nugaros diktatūros epochą ir atradus laisvę, netrūksta įvairių prieštaravimų, liečiančių visuomenės tvarką ir moralę. Bet, dar kartą pabrėžė popiežius, būtent tokiomis aplinkybėmis Bažnyčia turi būti artumo, paguodos, dėmesio teikėja. (RK / Vatican News)
