Popiežius: gerbkime žmogų, visą kūriniją ir Kūrėją
Pirmadienio susitikime dalyvavo ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, Kairo Al Azharo didysis imamas Ahmadas Al-Tayyebas bei Glazge vyksiančio viršūnių susitikimo pirmininkas Alokas Sharma. Su jais, pasibaigus oficialiai susitikimo daliai, popiežius Pranciškus dar kartą susitiko privačiai.
„Viskas yra susiję. Viskas pasaulyje yra glaudžiai susiję“, – sakoma susitikimo dalyviams raštu įteiktoje popiežiaus Pranciškaus kalboje. „Ne tik mokslas, bet ir mūsų religijos bei dvasinės tradicijos pabrėžia ryšį tarp mūsų visų ir kūrinijos. Gamtoje atpažįstame dieviškosios harmonijos ženklus: nė vienas kūrinys nėra pats sau pakankamas, kiekvienas egzistuoja priklausydamas nuo kitų, visi vieni kitus papildo ir vieni kitiems tarnauja. Galima netgi sakyti, kad Kūrėjas vienus dovanoja kitiems, kad su meile ir pagarba jie galėtų augti ir visapusiškai save realizuoti.“
Pasak Pranciškaus, kai pripažįstame, kad pasaulis yra tarpusavyje susijęs, ne tik galime aiškiau matyti žalingas kai kurių savo veiksmų pasekmes, bet ir imtis veiksmingesnių sprendimų, kurie sustabdytų kenksmingą veiklą ir siektų atitaisyti padarytą žalą. Suprasdami, kad viskas yra susiję, taip pat suprantame, kad negalime veikti vieni, bet reikia bendro įsipareigojimo rūpintis kitais ir aplinka. Įsipareigojimui skubiai keisti kryptį įkvėpimo mes semiamės ir iš mūsų religijų ir dvasinių tradicijų. Krikščionims tarpusavio priklausomybės vizija kyla iš paties Triasmenio Dievo slėpinio.
Šis susitikimas rodo, kad, nors tarp mūsų yra skirtumų, visus juos pranoksta tarpusavio priklausomybės ir bendros atsakomybės suvokimas. Pranciškus savo kalboje pabrėžė, kad pagrindinis įsipareigojimo visiems veikti kartu variklis yra meilė – meilė, kuri apima visus, peržengia kultūrines, politines ir socialines ribas.
Didžiausia mūsų įsipareigojimui trukdanti kliūtis yra mūsų visuomenėse vyraujanti išmetimo kultūra. Pasaulyje pasėtos išmetimo kultūros sėklos sudaigina konfliktus, sukeliančius labai rimtas žaizdas, kurias darome aplinkai, – klimato kaitą, dykumėjimą, taršą, bioįvairovės nykimą. Nuo to nukenčia ir meilės ryšys su Dievu, kuris sukūrė ir pašaukė žmogų.
Nors dabartinė padėtis yra gana rimta, vis dėlto, pasak Pranciškaus, negalime nematyti ir vilties prošvaisčių. Pastangos rūpintis mūsų bendrais namais ir savimi pačiais turi vilties prieskonį. Tai kartu ir labai didelis iššūkis, į kurį atsiliepti reikia įvairiais lygmenimis, o visų pirma kitiems duodamu geru pavyzdžiu ir jaunosios kartos ugdymu. Rūpinimasis savimi ir bendrais namais taip pat turi būti suprantamas kaip pagarbos ugdymas: pagarbos kūrinijai, pagarbos artimui, pagarbos sau ir pagarbos Kūrėjui. Reikia taip pat ugdyti tikėjimo ir mokslo tarpusavio pagarbą. Pagarba, sako popiežius, nėra tik abstraktus ir pasyvus kito pripažinimas, bet turi būti išgyvenama empatiškai ir aktyviai, siekiant pažinti kitą ir užmegzti su juo dialogą, eiti tuo pačiu keliu kaip tikri bendrakeleiviai.
Vatikane vykusio susitikimo dalyviai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriuo įsipareigoja stiprinti pastangas, kad jų atstovaujamų tradicijų sekėjai keistų požiūrį į savo santykius su Žeme ir kitais žmonėmis; skatinti švietimo ir kultūros institucijas stiprinti ekologinį ugdymą; dalyvauti viešuosiuose debatuose aplinkosaugos klausimais; pabrėžti anglies dioksido emisijos mažinimo svarbą; siekti, kad finansinės investicijos būtų suderinamos su aplinkosaugos reikalavimais; skatinti savo bendruomenes rinktis tvarų gyvenimo būdą. (JM / Vatican News)
