Popiežius: tenekausto stipriojo egoizmas, silpnojo konformizmas
„Reikia naujų susitikimų, įžvalgų ir bendrų veiksmų. Kiekvienas žmogus, kiekviena organizacija, kiekviena šalis ir visas pasaulis šiuo metu turi stengtis mąstyti, suvokti, ką daryti ir pasirinkti. Nes sugrįžti prie ankstesnių schemų būtų savižudiška ir, jei leisite sutirštinti, ekožudiška ir genocidiška“, – video žinioje sakė popiežius Pranciškus, pažymėdamas, jog pandemija šiurkščiai apnuogino nelygybes ir daugybės brolių bei seserų širdį veriančią būseną, kurios post-tiesos mechanizmai nebegalėjo paslėpti. „Daugybė dalykų griuvo it kortų namelis“, – sakė Pranciškus. Anot jo, visi pajautė pandemijos suvaržymų ar izoliacijos skausmą, bet, kaip visada, labiausiai kliuvo tiems, kurie gyvena namuose ir kvartaluose be būtiniausios infrastruktūros, be socialinės apsaugos, be stabilaus darbo ir įplaukų. Didelei liaudies judėjimų daliai tai gerai žinoma situacija. Popiežius atkreipė dėmesį į vadinamąją tyliąją pandemiją, kuri smogė kiekvienos socialinės klasės vaikams, atskirtiems vienas nuo kito, nuo šeimų, nuo parapijų ir ateities. Komunikacijos technologijos yra geras įrankis, tačiau negali pakeisti asmeninio kontakto ir draugysčių, kur gimsta meilė, bendruomenių, kuriose galime suleisti šaknis ir duoti vaisių. Kalbant apie dabartinę situaciją, negalima nutylėti ir bado rykštės – badmiriavimo aukų skaičius gali pranokti koronaviruso, tačiau tai nėra naujiena, tai nežadina empatijos.
„Ignoruoti parkritusį reiškia ignoruoti savo pačių žmogiškumą, kuris šaukia kiekviename mūsų brolyje“, – sakė popiežius, padėkodamas visiems, krikščionims ir ne, kurie neatsuko nugaros kenkiančiam, prisiėmė jo sunkią naštą. Viešpats tai mato.
Kalno pamokslo palaiminimai yra tarsi protokolas, pagal kurį būsime teisiami, – būsime vertinami pagal tai, ar rūpinomės alkanais, kaliniais ir svetimšaliais, ar atpažinome kenčiančiame Viešpatį ir jam tarnavome, ar troškome taikos ir teisingumo. Dažnai atsiduriame situacijoje – kaip pavieniai asmenys, kaip bendruomenės ir net šalys – kai, rodos, neteisingumas ir bejėgiškumas viską užvaldo. Jaučiame priešinimąsi pokyčiams, kurių mums reikia, viršijantį mūsų jėgas ir pasirinkimus – Bažnyčios socialinėje doktrinoje tai vadinama „nuodėmės struktūromis“.
Turi keistis ir mūsų asmeniniai, ir mūsų socio-ekonominiai modeliai, kurie praranda žmogišką veidą. Todėl, pasak Šventojo Tėvo, jis kreipiasi į visus ir primygtinai prašo Dievo vardu: kad didieji vaistų gamintojai pasidalytų patentais, nes tokiu humanišku savo gestu suteiktų galimybę pasiskiepyti kiekvienam.
„Noriu paprašyti, Dievo vardu, didžiųjų mineralų ir naftos išgavimo, miškininkystės, nekilnojamo turto, maisto gamybos bendrovių nustoti naikinti miškus, dirvožemį, kalnus, nustoti teršti upes ir jūras, nustoti nuodyti tautas ir maisto produktus. Noriu paprašyti, Dievo vardu, kad didžiosios maisto gamintojos nustotų primesti gamybos ir maisto paskirstymo monopolį, kuris kelia kainas ir neduoda duonos alkanam“, – tęsė popiežius. Panašiai, Dievo vardu, popiežius prašė, kad ginklų gamintojai ir pardavėjai nutrauktų savo veiklą, kurstančią prievartą, dažnai žaidžiant geopolitinius žaidimus, nuo kurių priklauso milijonai gyvenimų. Kad technologijų gigantai nustotų naudotis žmogišku trapumu, žmonių pažeidžiamumu tam, kad daugiau uždirbtų, nepaisydami neapykantos, nepilnamečių išnaudojimo internete, melagingų naujienų, konspiracijos teorijų, politinio manipuliavimo augimo. Kad komunikacijos technologijų gigantai suteiktų laisvą prieigą prie turinio mokytojams, kad neturtingi vaikai galėtų būti ugdomi pandemijos metu. Kad komunikacijos priemonės atisakytų post-tiesos, dezinformacijos, šmeižto, apkalbų logikos, nesveiko potraukio skandalui ir purvui, o vietoj to siektų didinti žmonių brolybę. Kad galingosios valstybės nutrauktų agresiją, vienpuses sankcijas, jungimąsi į blokus prieš bet kurią šalį, bet kur žemėje. „Ne“ naujajam kolonizmui, konfliktai turi būti sprendžiami daugiašalėse institucijose, kaip kad JTO. Matėme, kaip baigiasi vienpusiai įsikišimai, nors ir motyvuoti kilniomis intencijomis. Kad vyriausybės ir visų partijų politikai iš tiesų siektų visų gėrio, nesiklausytų vien ekonominio elito, dažnai atstovaujančio paviršutinėms ideologijoms, kurios nepaiso tikrųjų žmonijos problemų. Kad religiniai lyderiai niekada nenaudotų Dievo vardo karų ir perversmų kurstymui. Kad visi kartu atsispirtume netolerantiškam ir ksenofobiškam, vargšų bijančiam populizmui, skleidžiančiam abejingumo, nuopelnų ar individualizmo naratyvus, kurie skaldo mūsų tautas, užkasa ar atima mūsų poetinį gebėjimą kartu svajoti apie tai, kas šiandien gali atrodyti nepasiekiama, nepasiduodant nei stipriojo egoizmui, nei silpnojo konformizmui nedaryti nieko. (RK / Vatican News)
