Trečiadienio katechezė. Tikroji laisvė yra vedama meilės
„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 13–14).
„Apaštalas Paulius Laiške galatams žingsnis po žingsnio mums pristato didžiąją tikėjimo naujieną. Tai iš tiesų didelė naujiena, nes tikėjimas neapsiriboja kelių gyvenimo aspektų atnaujinimu, bet įkurdina mus tame naujame gyvenime, kurį gavome per krikštą: ant mūsų buvo išlieta didžiausia dovana – būti Dievo vaikais. Atgimę Kristuje nuo iš priesakų sudaryto religingumo perėjome į gyvą tikėjimą, kurio šerdis yra bendrystė su Dievu ir broliais. Iš baimės ir nuodėmės vergovės perėjome į Dievo vaikų laisvę. Šiandien pamėginkime geriau suprasti, kas apaštalui yra šios laisvės esmė“, – sakė popiežius.
Apaštalas patikslina, kad ši laisvė nėra „pataikavimas kūnui“: laisvė nėra tiesiog gyvenimas pagal instinktus, individualius įgeidžius, egoistinius stimulus. Priešingai, iš Kristaus gauta laisvė mus skatina „tarnauti vieni kitiems“. Tikra laisvė realizuojasi meilėje. Tad dar kartą susiduriame su Evangelijos paradoksu: esame laisvi tarnaudami, save atrandame tiek, kiek save dovanojame, įgyjame gyvenimą tada, kai jį prarandame (žr. Mk 8, 35).
Kaip paaiškinti šį paradoksą? Pauliaus atsakymas yra tuo pat metu ir labai paprastas, ir labai reiklus: „Meile“. Mus išlaisvino Kristaus meilė, ši meilė mus vaduoja iš vergovės nuo mūsų pačių. Laisvė auga kartu su meile. Vėlgi – toji meilė nėra savimeilė, serialų meilė ar vien tik malonumo sau siekianti aistra. Tai meilė, kurią matome Kristuje, karitatyvinė meilė – ji iš tiesų laisva ir išlaisvinanti. Tai tarnavime spindinti dovanai duodama meilė, atitinkanti tą, kurią parodė Kristus, kai plovė mokiniams kojas ir pasakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau (Jn 13, 15)“.
Tad Pauliui laisvė nėra „daryti kas norisi ir kas patinka“: laisvė be tikslo ir be gairių būtų tuščia. Ji palieka tuštumą: kiek kartų susivokėme, kad po to, kai leidomės vedami tik instinkto, mumyse liko didelė tuštuma, kad blogai panaudojome mūsų laisvės lobį ir galėjimo pasirinkti tikro gėrio sau ir kitiems grožį.
Pirmajame Laiške korintiečiams Paulius replikuoja tiems, kurie remia klaidingą laisvės sampratą: „Viskas valia! Viskas leistina!“ Bet ne viskas naudinga, ne viskas ugdo, atsako Paulius ir priduria – „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (žr. 1 Kor 10, 23–24). Tiems, kurie laisvę redukuoja vien į įgeidžius, Paulius priešpastato meilės reiklumą: tik meilės vedama laisvė iš tiesų išlaisvina mus ir kitus, moka išklausyti neprimesdama, linkėti gero neversdama, ugdyti ir negriauti, neišnaudoti kitų savo patogumui, įgyvendinti nesavanaudišką gėrį. Jei laisvė netarnauja gėriui, ji rizikuoja likti sterili ir bevaisė. O meile persunkta laisvė kreipia link kitų, jų veiduose atpažįstant Kristaus veidą, taip pat ir vargšų veiduose. Laiške galatams evangelizavimo kontekste pabrėžtas reikalavimas „prisiminti vargšus“ nėra antraeilis (žr. Gal 2, 10).
Žinome, kad viena iš labiausiai šiandien paplitusių laisvės sampratų tvirtina, jog „mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda tavo“. Tačiau čia trūksta santykio, tai individualistinė samprata. Tas, kuris gavo išlaisvinimo dovaną, suteiktą Jėzaus, negali manyti, jog laisvė reiškia būti toli nuo kitų, suvokti kitus kaip trukdžius. Asmuo visada yra ir bendruomenės dalis. Bendruomeninis matmuo krikščionims turi pamatinę vertę, leidžia jiems žvelgti ne į savo interesus, o į bendrąjį gėrį.
Dabartiniu istoriniu laikotarpiu mums ypatingai reikia atskleisti bendruomeninį laisvės matmenį, ne individualistinį: pandemija išmokė, kad reikia vienas kitų. Nepakanka to žinoti, reikia tai konkrečiai pasirinkti kiekvieną dieną. Sakome ir tikime, kad kiti nėra kliūtis mano laisvei, bet galimybė ją iki galo įgyvendinti, nes mūsų laisvė gimsta iš Dievo meilės ir auga kartu su meile Dievui ir artimui. (RK / Vatican News)
