Popiežiaus katechezė. Visada mylėkime, nors tai nelengva
Gyventi pagal Šventąją Dvasią – tai krikščionio gyvenimo stilius. Iš tiesų tikėti Jėzumi reiškia sekti jį, eiti jo keliu, kaip tai darė pirmieji mokiniai. Kartu tai reiškia, kad reikia vengti priešingo kelio – savanaudiškumo, kurį Paulius vadina „kūno geismais“ (Gal 5, 16). Šventoji Dvasia mus veda šios nuostabios, bet kartu ir nelengvos kelionės metu Kristaus keliu, kuris prasideda krikštu ir tęsiasi visą gyvenimą.
Pasak popiežiaus, keliavimas Šventosios Dvasios vedamiems – tai veiksmas, judėjimas, dinamiškumas, kuris neleidžia mums sustoti susidūrus su sunkumais. Šitaip keliaudamas krikščionis įgyja pozityvią gyvenimo viziją. Tai nereiškia, kad pasaulyje esantis blogis dingsta ar kad išnyksta neigiami egoizmo ir puikybės impulsai. Tai reiškia, kad reikia tikėti, jog Dievas visada yra stipresnis už mūsų prieštaravimus ir didesnis už mūsų nuodėmes.
Popiežius atkreipė dėmesį, kad, ragindamas gyventi pagal Dvasią, Paulius savo laiške pakeičia gramatinę formą. Pirmiausia jis vartoja liepiamąją nuosaką: „Gyvenkite Dvasia“ (Gal 5, 16), tačiau keletu eilučių toliau jis jau rašo vartodamas tiesioginę nuosaką: „Gyvename Dvasia“ (Gal 5, 25). Paulius jau ne reikalauja gyventi dvasia, bet pats ja gyvena kartu su kitais žmonėmis, nes gyvenimas Dvasia – tai ne tik individualus veiksmas, bet ir gyvenimas su visa bendruomene.
Norint eiti Dvasios keliu, sakė Pranciškus, pirmiausia reikia būti atviriems malonei ir meilei. Šventoji Dvasia mums suteikia solidarumo dovaną, kviečia padėti kitiems nešti naštas. Gerai žinome, sakė popiežius, kad naštų žmonių gyvenime netrūksta – tai ir ligos, ir bedarbystė, ir vienatvė, ir skausmas. Daugybė įvairių sunkumų slegia mūsų seseris ir brolius, kuriems reikia mūsų artumo ir meilės.
Popiežius paminėjo ir mūsų atsakomybę už kitus, pareigą netylėti, švelniai sudrausminti, jei matome, kad kitas žmogus blogai elgiasi. Komentuodamas tą pačią Laiško galatams ištrauką šv. Augustinas, be kita ko, sako: „Taigi, broliai, jei kas nors darytų ką nors bloga [...] švelniai jį sudrausminkite. O jei ir pakeltumėte balsą, viduje mylėkite. Ar drąsinate, ar tėviškai drausminate, ar barate, ar jei netgi esate griežti – visada mylėkite“. „Visada reikia mylėti“, – pakartojo Pranciškus. „Tai nėra lengva. Lengviausia – smerkti. Tačiau to daryti negalima. Reikia romumo, kantrybės, maldos, artumo. Džiaugsmingai ir kantriai eikime šiuo keliu, leisdami Šventajai Dvasiai mus vesti.“ (JM / Vatican News)
