Popiežius Asyžiuje pradėjo Pasaulinę vargstančiųjų dieną
Atskridęs iš Romos į Asyžių popiežius pirmiausia užsuko į Šv. Klaros vienuolyną ir susitiko su seserimis klarisėmis. Susitikimas su vargstančiaisiais vyko šv. Pranciškaus Asyžiečio atstatytą Porciunkulės koplyčią gaubiančioje Marijos Angelų Karalienės bazilikoje. Pirmiausia Šv. Tėvas užėjo į Porciunkulės vidų ir valandėlę tyliai meldėsi. Po to sekė liudijimai – kalbėjo misionieriai sutuoktiniai iš Prancūzijos, Paryžiaus priemiesčiuose gyvenantys kartu su į visuomenės paribius išstumtais žmonėmis, imigrantai, neseniai atvykę iš Afganistano, katalikų labdaros organizacijų globojami pastovaus būsto neturintys asmenys. Išklausęs liudijimus, popiežius kreipėsi į susitikimo dalyvius.
„Dėkoju, kad priėmėte mano kvietimą čia, Asyžiuje, šventojo Pranciškaus mieste, švęsti penktąją Pasaulinę vargstančiųjų dieną“, – sakė popiežius. „Asyžius nėra miestas kaip kiti – Asyžiuje matome šventojo Pranciškaus veidą.“ Popiežius tuoj pat atkreipė dėmesį į vietos, kurioje susitikimas vyko, simboliką: Porciunkulė – tai maža bažnytėlė, kurią savo rankomis atnaujino šv. Pranciškus, paklusdamas Kristaus prašymui ne tik pažodine prasme atstatyti jo namus, bet atgaivinti ir atnaujinti tai, kas Bažnyčioje buvo taisytina, kas šaukėsi atnaujinimo.
„Šiandien esame čia būtent tam, kad pasimokytume iš šv. Pranciškaus“, – sakė popiežius Pranciškus, primindamas, kad šioje bažnytėlėje šv. Pranciškus valandų valandas melsdavosi, tyloje klausydavosi, ko Dievas iš jo nori, ir jam po kojų sudėdavo savo prašymus. „Mes taip pat atėjome čia prašyti, kad Viešpats išgirstų mūsų šauksmą ir ateitų mums į pagalbą“. Pasak popiežiaus, didžiausia atskirtis, nuo kurios kenčia vargstantieji, yra dvasinė. Galime džiaugtis, kad mūsų laikais netrūksta žmonių, ypač jaunų žmonių, kurie randa laiko padėti vargšams, parūpina jiems maisto, savanoriauja. Tai labai svarbu ir reikia dėkoti Dievui už jų dosnumą. Tačiau dar labiau džiugina, kai matome, kad savanoriai sustoja pasikalbėti su žmonėmis, o kartais ir kartu su jais pasimelsti.
Popiežius paminėjo ir kitą Porciunkulės, kaip labai simboliškos vietos, aspektą: šioje vietoje šv. Pranciškus priėmė šv. Klarą, pirmuosius brolius pranciškonus ir daugybę pas jį ateidavusių vargšų. Su paprastumu jis priėmė juos kaip brolius ir seseris, viskuo su jais dalydamasis. Ši vieta mums byloja apie labai svarbią evangelinę vertybę – svetingumą, kito žmogaus priėmimą. „Priimti reiškia atverti duris, namų ir širdies duris, ir leisti įeiti tiems, kurie beldžiasi. Kur viešpatauja brolybė – ten netrūksta ir svetingumo. Kita vertus, kai kito žmogaus bijoma, kai jis niekinamas, – gimsta atmetimas. Svetingas priėmimas sukuria bendruomenės jausmą, o atmetimas, priešingai, uždaro žmogų jo paties egoizme“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Jis taip pat priminė Kalkutos Motiną Teresę, kuri, savo gyvenimą paaukojusi svetingumo tarnystei, mėgdavo sakyti: „Koks yra geriausias būdas priimti kitą žmogų? Šypsena. Dalytis šypsena su žmogumi, kuriam jos reikia, yra naudinga abiem – ir man, ir kitam žmogui“.
Dažnai į vargšus žiūrima su piktumu ir labai nenoriai jų buvimas tarp mūsų toleruojamas, sakė Pranciškus. Kartais girdime sakant, kad jie patys yra kalti dėl savo skurdo. Labai dažnai kaltė suverčiama silpniausiems, nepasivarginant nuoširdžiai pasižiūrėti į savo sąžinę ir pasverti savo veiksmus, sutinkant su neteisingumu ir veidmainyste.
„Atėjo laikas leisti vargstantiesiems išsakyti savo nuomonę, nes per ilgai jų reikalavimai nebuvo išgirstami. Laikas atverti akis ir pamatyti, kokią nelygybę kenčia daug šeimų. Atėjo laikas pasiraitoti rankoves ir kuriant darbo vietas sudaryti žmonėms sąlygas atgauti orumą. Atėjo laikas supurtyti dabartinę tikrovę, kurioje gyvena badaujantys vaikai, migrantai žūsta keliaudami per jūrą, kenčia nekaltos įvairaus smurto aukos. Atėjo laikas sustabdyti smurtą prieš moteris. Atėjo laikas nutraukti abejingumą ir vėl atrasti susitikimo ir dialogo grožį.“
„Čia, Porciunkulėje, šventasis Pranciškus moko mus džiaugsmo, kurį teikia žvilgsnis į artimus žmones kaip į bendrakeleivius“, – sakė popiežius Pranciškus, baigdamas savo kalbą. „Tegul šis susitikimas atveria mūsų visų širdis, kad būtume vieni kitiems atviri ir svetingi, kad mūsų silpnumas taptų stiprybe, padedančia mums tęsti gyvenimo kelionę, kad mūsų skurdą paverstume turtu, kuriuo dalijamės, ir taip gerintume pasaulį.“
Susitikimas su vargstančiais, su juos globojančiais savanoriais ir su Asyžiaus pranciškonų bendruomene baigėsi trumpa Žodžio liturgija ir popiežiaus suteiktu palaiminimu.
Pasibaigus susitikimui popiežius aplankė dar vieną klarisių bendruomenę: užsuko į netoli Asyžiaus esančio Spello miestelio vienuolyną ir pietavo kartu su seserimis. (jm / Vatican News)
