Popiežiaus audiencija vaikams, kurie negirdi, nekalba ar nemato
„Prisidedu prie jūsų džiaugsmo ir šventės. Pirmiausia apkabinu vaikus: tuos, kurie galėjo keliauti, ir tuos, kurie liko namuose. Jie yra jūsų misijos centras. Kartu su jais sveikinu visus, kurie lydi juos atliekant įvairias užduotis, taip pat visus, kurie draugiškai remia šį didžiulį darbą, pradedant pačių vaikų šeimomis ir baigiant institucijomis“, – sakė popiežius Pranciškus.
„Gerai prisimenu laiką, kurį praleidau su jumis Asyžiuje“, – pridūrė Šventasis Tėvas, atsimindamas vieną iš pirmųjų savo pontifikato kelionių į Asyžių, 2013 spalio 4-ąją, kur sekė šventojo Pranciškaus Asyžiečio, kurio vardu pasivadino, pėdomis.
„Susitikimas su instituto jaunuoliais, kuriuos sveikinau asmeniškai, leido man tam tikru būdu iš naujo išgyventi tą paskutiniųjų apkabinimą, kuris buvo būdingas šv. Pranciškaus gyvenimui. Jis, sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, kad stotų į mažiausiųjų pusę pats tapo vargšu“, – kalbėjo Pranciškus. Pasak jo, Asyžiaus neturtėlis matė Jėzų tuose sergančiuose ir atstumtuose žmonėse, pasilenkė prie jų žaizdų. Jis iškėlė juos į visuomenės dėmesio centrą, jau tada gundomos švaistymo kultūros, turtus sutelkiančios nedaugelio rankose, kitus išstumiančios į paribius, suvokiančios kaip naštą, galbūt vertus tik išmaldos.
Anot popiežiaus, ir šv. Liudvikas iš Kasorijos, kaip tikras pranciškonas, įsisavino šv. Pranciškaus žinią, ją konkrečiai įgyvendino specialaus instituto akliesiems ir kurčnebyliams, kartais labai sunkios būklės, įsteigimu. Tai buvo žmonių kategorijos, kurioms tuo metu labai trūko reikiamos socialinės paramos. Nuo to laiko institutas žengė daug didelių žingsnių į priekį, pelnė mokslinės bendruomenės pripažinimą dėl savo profesionalių paslaugų.
„Svarbiausia“, – pažymėjo popiežius, – „nusiteikimas, su kuriuo jūs atsiduodate šiai misijai. Jums aišku, kaip turėtų būti aišku visiems, kad kiekvienas žmogaus asmuo yra vertingas, kad jo vertė priklauso ne nuo to, ką jis turi, ar nuo jo gebėjimų, bet nuo paprasto fakto, kad jis yra asmuo, Dievo paveikslas. Jei dėl negalios ar ligos gyvenimas tampa sunkesnis, jis nėra mažiau vertas gyventi ir gyventi iš tiesų.“
„Tarp kitko, kas iš mūsų neturi ribų ir anksčiau ar vėliau nesusiduria su galbūt labai sunkiais apribojimais? Svarbu į neįgalųjį žvelgti kaip į vieną iš mūsų. Jis turi būti mūsų rūpesčio ir globos centre, visų dėmesio centre, politikos centre“, – pridūrė Pranciškus. Pasak jo, rūpestis silpnaisiais atskleidžia civilizacijos lygį. Be to svarbu atsiminti, kad asmuo su negalia ne vien ne tik gauna, bet ir duoda.
„Rūpinimasis juo – tai ne vienpusis gestas, o apsikeitimas dovanomis“, – pabrėžė popiežius. Šio rūpesčio pagrindas – visų žmonių tarpusavio brolybės ryšys, kaip išryškinama enciklikoje Fratelli tutti, neatsitiktinai pasirašytoje būtent Asyžiuje. O krikščionims meilės Evangelija suteikia papildomą motyvą.
Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad remiantis brolybės principu Asyžiaus serafiškasis institutas ir kitos panašios institucijos galės pasikliauti ne vien savo ar vaikų tėvų jėgomis, bet ir daugybės kitų žmonių solidarumu, derama valstybės parama.
„Brangūs broliai ir seserys, eikite pirmyn šventųjų pėdomis. Tegul jūsų darbas visada išsaugo misijos skonį ir džiaugsmą. Tada kiekviena jūsų vaikų šypsena jums bus Dievo šypsena. Laiminu jus iš visos širdies ir prašau melstis už mane. Ačiū“, – atsisveikindamas sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
