Popiežiaus Kalėdų nakties homilija: „Kad būčiau tavo Dievas, tapau tavo broliu“
Po to angelas piemenims nurodo itin stebinančias aplinkybes, kaip rasti ir atpažinti į žemę atėjusį Dievą: „štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Štai ženklas: vaikas. Tik tai: kūdikis skurdžiame tvartelyje. Nebėra nei šviesų, nei spindesio, nei angelų chorų. Tik vaikas. Tik tai, ką pranašavo Izaijas: „Kūdikis mums gimė“ (Iz 9, 5).
Evangelijoje šis kontrastas puikiai išryškinamas. Jos pasakojimas apie Jėzaus gimimą prasideda nuo Augusto, nuo didingo imperatoriaus, kuris nurodo surašyti visų jo valdų gyventojus. Iškart po to pasakojimas mus nukelia į Betliejų, kur nėra nieko didingo: tik vargšas kūdikis, suvyniotas į vystyklus, o aplink jį – piemenys. Dievas tokiame mažume. Štai žinia: Dievas pasirenka mažumą, o ne didybę.
„Mažumas yra būdas, kurį jis pasirinko, kad pasiektų mus, paliestų mūsų širdis, išgelbėtų mus ir sugrąžintų prie to, kas svarbu“, – sakė popiežius Pranciškus. – „Broliai ir seserys, stovėdami priešais prakartėlę, pažvelkime, kas yra jos centre, už šviesų ir dekoracijų. Įsižiūrėkime į Kūdikėlį. Jo mažume yra visas Dievas. Atpažinkime jį: „Vaike, tu esi Dievas, Dievas – vaikelis. Leiskime šiai skandalingai nuostabai persmelkti mus.“
Tas, kuris apglėbia visą Visatą, anot šv. Pranciškaus, prašosi būti laikomas rankose. Tas, kuris sukūrė Saulę, turi būti sušildytas. Didžiausias švelnumas, kuriam reikia glamonės. Begalinė meilė su mažyte, silpnais dūžiais plakančia širdimi. Amžinasis Žodis yra kūdikis, kuris dar nesugeba kalbėti. Gyvybės duona, kurią reikia maitinti. Pasaulio Kūrėjas, kuris neturi stogo virš galvos. Šiandien viskas apverčiama. Dievas ateina į pasaulį mažas. Jo didybė save parodo mažume.
Ar mokame priimti šį Dievo kelią? Tai Kalėdų iššūkis: Dievas apreiškia save, bet žmonės jo nesupranta. Jis pasidaro mažas pasaulio akyse, o mes ir toliau siekiame didybės pagal pasaulį, galbūt net Dievo vardu. Dievas nusileidžia žemyn, o mes norime užlipti ant pjedestalo.
„Štai ko reikia prašyti Jėzaus per Kalėdas: mažumo malonės. „Viešpatie, išmokyk mus mylėti mažumą. Padėk mums suprasti, kad tai yra kelias į tikrąją didybę““, – kalbėjo popiežius. Tačiau ką konkrečiai reiškia priimti mažumą? Pirmiausia tikėti, kad Dievas ateina per mažus mūsų gyvenimo dalykus, kad jis nori apsigyventi mūsų kasdienybėje, paprastuose gestuose, kuriuos atliekame namuose, šeimoje, mokykloje, darbe. Per paprastus dalykus jis nori padaryti nepaprastus. Tai didžiulės vilties žinia: Jėzus kviečia mus viską gyvenime pervertinti ir iš naujo atrasti mažus dalykus. Jei jis yra su mumis, ko mums trūksta? Tad palikime užmarštyje apgailestavimus dėl didybės, kurios neturime. Atsisakykime skundų ir liūdnų veidų, godumo, kuris palieka mus nepatenkintus!
Bet ne vien tai. Jėzus nori ateiti ne tik į mažus mūsų gyvenimo dalykus, bet ir į mūsų pačių menkumą – kai jaučiamės silpni, trapūs, netinkami, galbūt net klaidingi.
„Sese, broli, jei tave, kaip Betliejuje, supa nakties tamsa, jei jauti aplink save šaltą abejingumą, jei žaizdos, kurias nešiojiesi viduje, šaukia: „Tu esi mažas, tu nieko vertas, tu niekada nebūsi mylimas taip, kaip norėtum“, šį vakarą Dievas tau atsako. Šį vakarą jis tau sako: „Myliu tave tokį, koks esi. Tavo mažumas manęs negąsdina, tavo trapumas man nekelia nerimo. Pats tapau mažas dėl tavęs. Kad būčiau tavo Dievas, tapau tavo broliu. Mylimas broli, mylima sese, nebijok manęs, bet manyje atrask savo didybę. Jis sako: aš esu arti tavęs ir prašau tik vieno: pasitikėk manimi ir atverk man savo širdį““, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Priimti mažumą reiškia dar vieną dalyką: priimti Jėzų šiandienos mažuosiuose. Mylėti jį paskutiniuosiuose, tarnauti jam tarnaujant vargšams“, – pridūrė popiežius ir linkėjo mums vienintelės baimės: bijoti sužeisti Dievo meilę, paniekinti ją niekinant varginguosius. Dievas visų pirma atėjo į vargšų piemenų – miegančių po atviru dangumi, toli nuo kitų, neskaičiuojančių darbo valandų – tarpą. Jėzus gimė paribyje, kuriame žmogaus orumas išmėginamas, kad vėl sukilnintų žmogų ir jo darbą.
Dar kartą pažvelgę prakartėlės link, galbūt pamatysime keliaujančius išminčius, kurie skuba pagarbinti Viešpaties. Aplink Jėzų gali susitikti ir susivienyti visi: paskutinieji, piemenys, mokyti ir turtingi žmonės, išminčiai. Betliejuje vargšai ir turtuoliai yra kartu. Kartu su jais yra ir tie, kurie moka pagarbinti kaip išminčiai, ir tie, kurie moka dirbti kaip piemenys.
„Viskas susiveda į vieną visumą, kai centre yra Jėzus: ne mūsų idėjos apie Jėzų, bet jis pats, Gyvasis. Taigi, brangūs broliai ir seserys, grįžkime į Betliejų, prie ištakų: prie tikėjimo esmės, prie pirmosios meilės, prie garbinimo ir artimo meilės“, – sakė popiežius. – „Keliaukime į Betliejų, kur Dievas yra žmoguje, o žmogus – Dieve; kur Viešpats yra pirmoje vietoje ir yra garbinamas; kur paskutinieji užima vietą arčiausiai jo; kur piemenys ir išminčiai jaučia brolybę, stipresnę už bet kokį rūšiavimą.“
„Tegul Dievas duoda mums būti garbinančia, neturtinga ir broliška Bažnyčia. Tai yra esminis dalykas. Grįžkime į Betliejų“, – pakartojo popiežius. Toks yra sinodinės Bažnyčios kelias.
Atsikelkime, pabuskime, nes šį vakarą užsidegė šviesa, pakvietė Šventasis Tėvas. Pasak jo, tai švelni šviesa, primenanti mums, kad, nors ir maži, esame mylimi vaikai, šviesos vaikai (žr. 1 Ts 5, 5). Džiaukimės kartu, nes niekas niekada neužgesins šios šviesos, Kalėdų naktį pasaulyje sužibusios Jėzaus šviesos. (RK / Vatican News)
