Popiežius: neapsaugosime savo ramybės, gindamiesi nuo kenčiančiųjų
Salos rytiniame pakraštyje, prie Mitilėnės miesto, yra įkurtas „priėmimo ir tapatybės nustatymo centras“, kuriame apgyvendinami per Turkiją į Europą mėginantys patekti pabėgėliai. Jau prieš penkerius metus, 2016 m. rugsėjo mėnesį, popiežius, kartu su Konstantinopolio patriarchu ir Atėnų ortodoksų vyskupu, buvo atvykęs į Lesbo salą ir susitiko su joje apgyvendintais pabėgėliais. Tos stovyklos, kurią popiežius lankė, jau nebėra. Ją 2020 m. sunaikino gaisras. Dabar pabėgėliai gyvena naujoje ir, sakoma, žmoniškiau įrengtoje stovykloje.
Šį kartą į Lesbo salą kartu su popiežiumi atvyko ir Graikijos prezidentė. Sekmadienio ryto susitikime dalyvavo du šimtai pabėgėlių. Popiežius Pranciškus pirmiausia priminė per apsilankymą prieš penkerius metu įsimintus patriarcho Baltramiejaus žodžius, kad migrantų bijo tik tie, kurie nėra pažvelgę jiems į akis, kurie nėra matę jų vaikų, kurie nesupranta, kad migracija yra ne tik Artimųjų Rytų ir Afrikos, ne tik Graikijos ir Europos, bet viso pasaulio problema.
„Taip, tai yra pasaulinė problema, humanitarinė krizė, kuri paliečia visus“, – sakė Pranciškus. Pandemija parodė, kad visi kartu viena valtimi plaukiame per audringą jūrą, kad mus visus slegia ta pati baimė, supratome, kad svarbias problemas reikia spręsti kartu, nes vienašališki daliniai sprendimai nieko neišsprendžia. Popiežius pastebėjo, kad netrūksta pasiryžimo spręsti kai kurias pasaulinio masto problemas, paminėjo vakcinaciją nuo COVID-19 ir tarptautines iniciatyvas gamtosaugos sferoje. Tačiau tuo pat metu konstatuojame, kad suderintas atsakas į migracijos iššūkį siaubingai vėluoja. O tai reiškia, kad žūsta žmonės. Rizikuojame visos žmonijos ateitimi, nes ateitis nebus taiki, kol bus atstumiami silpniausieji.
„Kai vargstantieji atmetami, atmetama ir taika“, – tęsė Pranciškus. „Istorija mus moko, kad uždarumas ir nacionalizmas sukelia katastrofiškų pasekmių“. Popiežius priminė Bažnyčios poziciją, išsakytą Vatikano II Susirinkimo mokyme: „Taikai kurti visiškai būtinas tvirtas noras gerbti kitus žmones ir tautas bei jų orumą ir uolus broliškumo ugdymas“ (Gaudium et spes, 78). Iliuzija manyti, kad išsaugosime savo ramybę, gindamiesi nuo silpniausiųjų, kurie beldžiasi į mūsų duris. Ateitis mus dar labiau suartins. Norint užtikrinti sau ateitį reikia ne vienašališkų veiksmų, o plataus masto politikos. „Istorija mus moko, bet mes to dar neišmokome“, – sakė popiežius.
„Šį sekmadienį meldžiu Dievą, kad pažadintų mus iš abejingumo kenčiantiesiems, kad mus supurtytų ir išvaduotų iš individualizmo, kad pabudintų širdis, kurčias kitų poreikiams. Taip pat meldžiu žmones, visus žmones: įveikime baimės paralyžių, abejingumą, kuris žudo, cinišką nesidomėjimą, kuris, mūvėdamas aksomines pirštines, pasmerkia mirčiai tuos, kurie yra atsidūrę paribiuose.“
Pasak Pranciškaus, pabėgėlių ir migrantų likimas, jų žmogaus teisių ir orumo apsaugojimas, – tai visų pirma iššūkis Europai. „Liūdna girdėti pasiūlymus, kad europinės lėšos būtų skiriamos sienoms statyti. Žinoma, galima suprasti žmonių baimę ir nesaugumą, sunkumus ir pavojus, taip pat nuovargį ir nusivylimą, kurį dar labiau sustiprino pandemija ir ekonominė krizė, tačiau reikia įsisąmoninti, kad problemas gali išspręsti tik žmonių sambūvio ugdymas, o ne tvorų statymas.“ Popiežius pacitavo nacių lagerių siaubą patyrusio Elie Wieselio žodžius, pasakytus atsiimant Nobelio taikos premiją: „Kai žmonių gyvybėms gresia pavojus, kai gresia pavojus žmogaus orumui, valstybių sienos tampa nesvarbios“.
Sprendžiant migracijos problemą reikia užimti ne vieną ar kitą ideologinę poziciją, bet konkrečiai pažvelgti į tikrovę, reikia sustoti, praplėsti žvilgsnį ir pasinerti į tikras daugybės žmonių problemas. Reikia šalinti priežastis, o ne vargstančius žmones, kurie, dažnai naudojami politinei propagandai, moka už pasekmes. Neįmanoma pašalinti problemos, sprendžiant tik jos sukeltas avarines situacijas. Reikia imtis suderintų veiksmų. Epochiniams iššūkiams reikalinga labai plati vizija. Popiežius prašė viską pradėti nuo žvilgsnio į vaikų veidus. „Raskime drąsos gėdytis prieš juos. Jie yra nekalti. Jie yra mūsų ateitis. Jie kreipiasi į mūsų sąžines ir klausia: „Kokį pasaulį norite mums palikti?“
Susitikimas Lesbo salos pabėgėlių stovykloje baigėsi visų kartu kalbėta „Viešpaties angelo“ malda. Popiežius kreipėsi į Dievo Motiną, prašydamas atverti mums akis, kad jos matytų mūsų brolių ir seserų kančias. „Marija nuskubėjo padėti savo giminaitei Ezbietai, kuri buvo nėščia. Kiek daug nėščių motinų, nešiojančių įsčiose gyvybę, skubėdamos kelionėje rado mirtį! Tegul Dievo Motina padeda mums turėti motinišką žvilgsnį, žmonėse matyti Dievo vaikus, seseris ir brolius, kuriuos reikia priimti, saugoti, skatinti ir integruoti“, – meldė Pranciškus. (jm / Vatican News)
