„Viešpaties angelas“. „Tai ką gi mums daryti?“

„Šiandienos, trečiojo advento sekmadienio, Evangelija mums pristato įvairias žmonių grupes – minią, muitininkus ir kareivius, kuriuos palietė Jono Krikštytojo pamokslavimas ir kurie jo klausia: „Tai ką gi mums daryti?" (Lk 3, 10). Ką turime daryti? Sustokime ties šiuo klausimu“, – gruodžio 12 dienos vidudienio maldos susitikime pakvietė popiežius Pranciškus.

Šis klausimas kyla ne iš pareigos jausmo, bet iš širdies, kurią palietė Viešpats. Būtent entuziazmas dėl jo atėjimo verčia paklausti: ką turime daryti? Paimkime pavyzdį: laukiame atvykstančio brangaus žmogaus. Laukiame su džiaugsmu ir nekantrumu. Kad galėtume jį tinkamai sutikti, sutvarkysime namus, pagaminsime ką nors skanesnio, galbūt paruošime dovanų... Trumpai tariant, iš širdies atsidėsime jo priėmimui. Taip yra ir su Viešpačiu. Jo atėjimo džiaugsmas verčia mus klausti: ką turime daryti? Tačiau Dievas iškelia šį klausimą į dar aukštesnį lygmenį: ką man daryti su savo gyvenimu? Kam esu pašauktas? Kaip man save realizuoti?

Pateikdama šį klausimą, Evangelija mums primena kai ką svarbaus: gyvenimas mums duoda užduotį. Jis nėra beprasmiškas, nėra paliktas atsitiktinumui. Ne! Tai dovana, kurią Viešpats mums duoda, sakydamas: „Atrask, kas esi, ir dirbk, kad įgyvendintum svajonę, kuri yra tavo gyvenimas!“ Nepamirškime, kad kiekvienas iš mūsų yra misija, kurią reikia įvykdyti. Tad nebijokime klausti Viešpaties: ką turėčiau daryti? Dažnai pakartokime šį klausimą. Jis aptinkamas ir Biblijoje.

Pasak Apaštalų darbų, kai kurie žmonės, klausydamiesi Petro skelbimo apie Jėzaus prisikėlimą, juto, kad jo „žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?““ (Apd 2, 37).

Ir mes paklauskime savęs: kas būtų gera man ir broliams? Kaip galiu prisidėti prie Bažnyčios, visuomenės gėrio? Advento laikotarpis skirtas tam, kad sustotume ir paklaustume savęs, kaip pasirengti Kalėdoms. Esame užsiėmę daugybe pasirengimo darbų, skirtų dovanoms ir praeinantiems dalykams, bet klauskime savęs, ką turėtume daryti dėl Jėzaus ir dėl kitų?

Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad kiekvienai klausiančių, „ką turėtume daryti“, grupei Jonas Krikštytojas pateikia kitokį atsakymą. Tiems, kurie turi po dvi tunikas, Jonas rekomenduoja pasidalyti su tais, kurie neturi nė vienos; muitininkams, kurie renka mokesčius, jis sako: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta" (Lk 3, 13). Kareiviams pataria taip: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. (Lk 3, 14). Kiekvienam iš jų skirtas konkretus patarimas, susijęs su realia jų gyvenimo situacija. Tai mums duoda vertingą pamoką: tikėjimas įsikūnija konkrečiame gyvenime. Jis nėra abstrakti teorija, jis keičia kiekvieno žmogaus gyvenimą.

„Taigi, pabaigai paklauskime savęs: ką konkretaus galiu padaryti? Kaip galiu prisidėti? Prisiimkime konkretų įsipareigojimą, kad ir nedidelį, tačiau atitinkantį mūsų gyvenimo situaciją, ir vykdykime jį rengdamiesi ateinančioms Kalėdoms“, – kvietė Šventasis Tėvas. Pavyzdžiui, galima paskambinti vienišam žmogui, aplankyti seną ar sergantį kaimyną, padaryti ką nors dėl vargšų, stokojančių. O galbūt patys turime paprašyti atleidimo, išsiaiškinti kokią nors situaciją, sumokėti skolą.

„Galbūt apleidau maldą ir po ilgo laiko atėjo valanda kreiptis į Viešpatį atleidimo. Raskime ką nors konkretaus ir padarykime tai! Tepadeda mums Dievo Motina, kurios įsčiose Dievas tapo kūnu“, – sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienio maldos susitikime. (RK / Vatican News)