Malda mums atveria dangų

Kristaus Krikšto sekmadienio Evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią – jo krikštą Jordano upėje. Jėzus ėjo krikštytis su nusidėjėliais ir meldėsi, o tuomet balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Popiežius Pranciškus Jėzaus Krikšto sekmadienio vidudienio maldos kalboje sakė, kad malda ir mums atveria dangų: suteikia gyvybei reikalingo deguonies, leidžia atgauti kvapą ir matyti kur kas plačiau. O visų pirma ji leidžia išgyventi tai, ką Jėzus patyrė Jordano upėje, – malda leidžia pajusti, kad esame Dievo mylimi.

Kai meldžiamės, Dievas Tėvas ir mums, kaip Jėzui, sako: „Tu mano sūnus, dukra – mano mylimasis, mylimoji”. Tapome Dievo vaikais mūsų Krikšto dieną, kai pasinėrėme į Kristų ir tapome mylimais Tėvo vaikais. „Todėl neužmirškite savo Krikšto datos!“ – prašė Pranciškus. Popiežius paragino susimąstyti apie asmeninę maldą: kokia mano malda – meldžiuosi iš įpročio, per prievartą ar puoselėju vidinį bendravimą su Dievu, dialogą, klausausi jo žodžio. Neapleiskime maldos: tam skirkime laiko, galime melstis trumpais pamaldžiais atodūsiais, kuriuos galime dažnai kartoti; kasdien skaitykime Evangeliją, ragino popiežius.

Popiežius Pranciškus taip pat apmąstė Jėzaus krikšto įvykį Jordano upėje. Jėzus, nuėjęs pas Joną krikštytis, nedarė stebuklų, nelipo į sakyklą mokyti. Jis stojo į eile su nusidėjėliais, atėjusiais pas Joną krikštytis. Šitaip jis dalijasi visų mūsų, nusidėjėlių, likimu – nusileisdamas iki mūsų. Jėzus į Jordano vandenį įbrido kaip į sužeistos žmonijos istoriją, pasinėrė į mūsų gyvenimo vandenį, kad jį išvalytų. Jis ne pakyla virš mūsų, o nusileidžia iki mūsų.

Pasak popiežiaus, labai svarbus Jėzaus krikšto momentas buvo jo malda. Evangelijoje sakoma, kad „Jėzus pasikrikštijęs meldėsi“. Tačiau ar Viešpats Jėzus, Dievo Sūnus, meldžiasi taip, kaip mes? Evangelija daug kartų mini, kad Jėzus daug laiko praleisdavo maldoje: kiekvienos dienos pradžioje, dažnai naktį ir prieš priimdamas svarbius sprendimus Jėzus meldėsi. Jo malda buvo gyvas pokalbis – intymus dialogas su Tėvu.

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje galime pastebėti du Jėzaus gyvenimo judesius: pirmasis – jis nusileidžia iki mūsų, iki Jordano upės vandens, antrasis – jis pakelia žvilgsnį ir širdį; malda kreipiasi į Tėvą.

Tai ypatingas pamokymas. Visi esame pasinėrę į savo gyvenimo problemas ir visokias bėdas, susiduriame su sudėtingomis situacijomis, kurios slegia. Bet kad jos mūsų neuždusintų, turime virš to pakilti. Būtent tai ir padeda padaryti malda, kuri nėra nei bėgimas nuo tikrovės, nei magiškas ritualas. Malda yra būdas leisti Dievui veikti mumyse, kad suvoktume, ką jis nori pasakyti mums per sunkumus, kad įgautume jėgų žengti pirmyn. Malda padeda, nes suvienija su Dievu, leidžia susitikti su juo. Malda yra raktas, atrakinantis širdį Dievui, leidžiantis išgirsti jo žodį. Malda yra šlovinimas tyloje, kai patikime jam visa, kuo gyvename. Kartais malda gali būti kaip šauksmas – skundas Dievui, tarsi Jobo šauksmas nepaaiškinamo blogio akivaizdoje. Bet, visų pirma, malda mums atveria dangų, leidžia pajusti, kad esame Dievo mylimi.

Melskimės į Mergelę Mariją, maldos moterį, kuri savo gyvenimą pavertė Dievo šlovinimo malda, ragino popiežius, sekmadienį Šv. Petro aikštėje kreipdamasis į vidudienio maldos dalyvius. (SAK / Vatican News)